בס“ד
Izoliacija
Mano kaimynas – policijos darbuotojas. Visą dieną sportavo. Jau pagyvenęs, bet stipresnis už daugelį jaunuolių. Geros širdies patinas. -Kaip laikaisi? – Pasiteiravo policininkas.
- Baruch Ašem, - atsakiau. – Girdėjau, kad jūsų sūnus grįžo iš Australijos.
- O taip...
- Kuriam laikui?
- Tikiuosi visam... – Patenkintas atsakė policininkas. – Užtenka. Pasiblaškė po pasaulį. Buvo Indijoje. Buvo Sibire.
- Ką jis ten darė? – Pasiteiravau.
- Ieškojo savęs.
- Ar rado?
- Savęs reikia ieškoti ne fiziniame pasaulyje o čia... – Policininkas parodė į galvą ir į širdį. - Čia yra platus vandenynas.
- O kodėl jis nusprendė grįžti į Šventą Žemę?
- Visas pasaulis bijo viruso. Jis paplito po visas valstybes. Žmonės miršta. Nieko negali padaryti. Galingos, ekonomiškai ir kariniu aspektu valstybės, žlunga. Ekonomika katastrofiškai krenta. Nėra darbo. Net Australijoje viskas uždaryta. Žmonės priversti sėdėti namuose. Pasakiau jam, jei jau reikia sėdėti, tai sėdėk namuose. Neišmanėliai sako, kad jie nemato Die-vo, todėl galvoja, kad jo nėra. Viruso tu taip pat nematai. – policininkas pakėlė plaštaką ir suspaudė pirštus, vaizduodamas viruso mažumą. – o jis... paralyžiavo galingas pasaulio valstybes. Kaip gyvena tavo sūnus?
- Prieš tris dienas jis kažką padarė ir šeima, kuri jį įvaikino iškvietė policiją. Dabar jis psichiatrinėje. – Atsakiau.
- Oi, šis vaikas nerimsta. Atvykęs į šalį išmoko arabiško įžulnumo ir tapo daug įžulnesnis už šachidą. Aš sakiau... Kad tai ką tu darai... Paskui gailėsies visą gyvenimą...
- Nežinau. Įmotė, pasakojo, kad jis susirgo depresija. Nes visą mėnesį sėdi uždarytas dėl viruso... Negalima išeiti pasivaikščioti, mokyklos uždarytos. Daugelis vaikų netenka kantrybės. Jis užsilipo ant stogo. Tai pavojinga gyvybei. Norėjo pasivaikščioti. Man paskambino iš socialinio skyriaus ir paprašė sutikimo sūnų uždaryti... Leidau. Bet širdis plyšta. Jam sunku, bet ir man nerimo apimta širdis... Nėra galimybės jo aplankyti, nes dėl viruso, įvesti apribojimai. Pasikalbėti telefonu daktaras taip pat nesuteikė galimybės, o gal pats sūnus nenori.
- Tavo vaikis gudrus. Jei persilauš, išaugs iš paauglystės, surimtės, jis taps geru žmogumi. O jei paklius piktavaliams nusikaltėliams į nagus, gali tapti genialiu piktadariu. Prašyk Visagalio, kad jis pasirinktų pirmą variantą. – Palinksėjau galą ir nuėjau į kiemo galą. Ten atlenkiau tvoros galą ir pralindau pro plyšį. Perėjęs smėlėtą kelią atsiradau, ant kalno šlaito. Nusileidau kelis šimtus metrų ir atsisėdau ant akmens. Sulaužiau įstatymą, pagal kurį kol siaučia virusas draudžiama nuo namų nutolti šimtą metrų. Jaudinausi dėl sūnaus. Jis net neįsivaizduoja, kiek nerimo, skausmo, apmaudo sukelia jo išdaigos. Jau šešiolika metų verkiu dėl jo, ašaros išdžiuvo, apmaudas sustiprėjo, nes po daugelio pastangų jam padėti atstūmė mane. Tokia Kūrėjo valia. Nežinau, kodėl ir prie ko tai prives, bet tikiu, kad nieko Visagalis be tikslo nieko nedaro. Pavyzdžiui sukūrė virusą ir visus pasaulio žmones uždarė namuose. Dėl ko? Kiekvienam žmogui tai kalba, duoda suprasti, pajusti asmenišką prasmę.