Poručikas Rževskis (pabaiga)

Praėję kovos krikštą grįžome namo. Kokie namai? Manęs prie įvažiavimo į mūsų stovyklą laukė svainis  su žmoną, atvežė dešros, lašinių. Prisikabino kažkoks kapitonas. Teko su juo pakalbėti beveik necenzūriškai.
Nusinešė mano lauknešėlį vienas iš mano skyrių vadų, vėliau jis jį labai sumažino palindęs po narais. Ilgai dar būrio kariai juokėsi, kaip jis mano dešras naikino. Labai šustras vaikinukas buvo iš Raseinių, neatrodė man, kad būtų galėjęs ilgai laisvėje gyventi. Vogė viską, ko reikia ir ko nereikia. Vogdavo todėl, kad jausdavo malonumą.
Man, kaip statybininkui, buvo gėda, kaip čia mes neturime savo palapinės? Ką, mes už kitus kvailesni? Visų pirma išsiaiškinome kokia tų būstų konstrukcija. Pagrindinis klausimas – stogas ir sienos. Buvo tik viena išeitis – pasiimti tanko tentą, arba kelis juos sudurti.
Tą armiją tiesiog nevertino žmonių, Jiems, tiesa sakant, buvo nusispjauti, kur tu miegosi. Jeigu nori nepražūti, naudokis kareivišku išradingumu. Niekas tavimi nepasirūpins. Kiek man teko su jais susidurti, visada reikalauja: ar jau padarei? Padaryk greitai!.. Didesnę betvarkę sunku iš viso įsivaizduoti. Kuo toliau, tuo ta armija darėsi nesuvaldoma. Tuos pasikeitimus  aš ryškiai mačiau po 12 civilinio gyvenimo metų.
Niekas tų tentų nuo tankų dar nenorėjo  duoti. Tankai buvo vos ne naujausio modelio, labai modernūs, vertingi ir brangus. Tačiau yra tokia kareiviška taisyklė – iškrušk ir pasakyk, kad radai. Atitempė tą tentą tas pats seržantas, kuris mano dešrą smarkiai sumažino. Vaikinai privilko iš miškelio kuolų ir iš netoli esančios pulko kiaulidės šiaudų, kad turėtume ant ko gulėti. Pulko kiaulėms šiaudų žiemai ir neliko. Be to jos gana sparčiai nyko katiluose, jų tokiam skaičiui žmonių buvo per maža. Taip vadinama buržuiką, krosnelę apsišildyti, šiaip ne taip gavome iš pulko intendantų. Šiaip tai špygą tu iš jų ką nors gausi, jie greičiau pramuš ir pragers
Galų gale įsikūrėme, susitvarkėme, šiaudų atvilkome sočiai. Čia ir saulutė pasirodė kitą dieną, išlindo kiauliškos utėlės iš  šiaudų lyg tyčia ir gyvenimas lyg geresnis. Per pusryčius prie kareiviškos košės gavome kaulų pagraužti. Tai buvo karininkų priedas. Pasirodo, mes tokį turėjome gauti, kažkas padarė didelį biznį iš mūsų to davinio. Tik per spalio šventes gavome po du kiaušinius ir keturis sausainius. Šiaip mums pamesdavo kaulų pagraužti iš bendro katilo, kur virė sriuba kareiviams.
Mūsų kuopos vadas, linksmo charakterio žmogus, vis stengdavosi, kad tų kaulų mums daugiau liktų. Čia buvo naudojamas pasibjaurėjimo, atmetimo metodas. Kai tik pasirodydavo dubuo su kaulais, tuojau kas nors pradėdavo pasakojimą apie kirmėles, muses, lavonus, kuriuos ėda kirmėlės, kokios jos storos ir riebios, kaip jos lenda iš ausų ir nosies. Tiko ir snargliai, ir vėmalai, ir visokia, kokia tik įmanoma  bjaurastis. Beveik visada kokie trys ar keturi draugai karininkai jau negalėdavo praryti maisto.  Aš su malonumu dalyvavau toje atrakcijoje, nes jau baisiau negu aš mačiau Kaišiadorių klijų fabrike, niekur būti negalėjo. Priešingai, mano patyrimas pravertė, vaizdžiai piešiant bjaurasties vaizdus. Kaip ten bebūtų, kaulų mums su kuopos vadu  pagraužti užtekdavo, galėjome net ir tiems, kurie labai jautrūs palikti. Jie paprastai jau būdavo nepajėgus toliau su mumis valgyti. Būdavo atvejų, kad maistas, jau suspėjęs patekti į jų skrandžius, prašėsi lauk.  Čia, matyt, irgi veikė kažkokią kovos už būvį taisyklė – išlieka ištvermingiausi.
Taip ir slinko mūsų dienos. Kasdien su nuotykiais. Mano protežė, guru ar dvasinis tėvas, geras bičiulis Algis vieną rytą išgarsėjo visame pulke, jį pradėjo pažinti netgi kitų batalionų būtinos tarnybos kareiviai.
Jau sakiau, pulko vadas  Mulia (tarp kitko gailiuosi, kad neatsimenu nei jo pavardės, nei vardo bei tėvavardžio) buvo žvalgas ir vaikščiojo be garso kaip  koks indėnas.
Vos tik saulė nudažė palapinių viršūnes, vos pusnuogiai partizanai grįžo nuo išvietės griovių, kurie buvo užmaskuoti eglutėmis, mano draugas, kulkosvaidžių būrio vadas, užlindęs už palapinės kampo, pradėjo atlikinėti rytinę pagirių procedūrą iš kareiviškos gertuvės.
Iš pradžių taip ir nesupratome, kodėl čia toks triukšmas kilo. Tik vėliau,  per rytinį padalinių į užsiėmimus išvedžiojimą paaiškėjo. Beje, kvaila ir varginanti procedūra. Pulko vadas susišaukia visus kuopų vadus ir aiškina jiems kokį gerą pusvalandį, ką reikia daryti?.. Tuo tarpu visi stovi kaip kokie mulkiai: kas pasislėpęs  rūko, kas žaidžia grubius kareiviškus žaidimus. Vargsta kojos, nuobodu, didėja begalinis pasibjaurėjimas karine tarnyba ir mulkiais vadais.
Tą dieną Mulia putojo kaip niekad: „Kaip! samagoninį spiritą!.. tiesiog iš gertuvės.!. Prie pavaldinių!!! Į daboklę jį! “
Ne visas to įvykio  detales pulko vadas išrėkė per savo rytinį pamokslą. Pasirodo, atėmęs iš Algio gertuvę ir paragavęs, ką jis geria, liepė jam prisistatyti.
Algis atsakė:
–    Esu poručikas Rževskis.
Nuo to laiko niekas jo kitaip ir nevadino. Tai buvo paskutinis lašas, kuris perpildė pulko vado kantrybės taurę. Poručikas  Rževskis  išvyko į Sovietsko garnizono daboklę, gavo  10 parų arešto.
Tarybinėje armijoje jau tokia tvarka buvo: jeigu stengiesi, dirbi, mokaisi, – ne visada į gerą gali išeiti. Vėliau Algis daboklę prisimindavo su nostalgija. Atskiras kambariukas, balta patalinė, maistas kaip ir priklauso karininkui. Išgert irgi pavykdavo. Po daboklės poručikas  Rževskis  grįžo pašviesėjęs, kažkur karininko  portupėją  įsigijęs. Buvo gerbiamas ir mylimas visų, išskyrus jo būrio vyrus, nes jiems nuolat jį raminti reikėdavo. Anot poručiko Rževskio  pasigerti buvo dar tik pusė darbo, po to reikėdavo dar baldelinti. Kaip čia paaiškinti? Na, žodžiu, gaudyti kaifą, triukšmauti, dainuoti, kabinėtis, provokuoti, kad ir kiti elgtųsi taip pat. Rytais neatsipagiriojęs jis būdavo ramus kaip avinėlis. 
Nei pats nežinau, kam aš čia apie tai rašau. Gal noriu prisiminti, koks aš buvau? Po trejų mėnesių tokių apmokymų grįžau namo ir vos užlipau laiptais į antrą aukštą, toks nusilpęs ir išsekęs buvau. Daugiau taip gausiai savo gyvenime nesu gėręs: nuolatinis neišsiblaivinimas, nežiūrint, ar tai diena, ar naktis. Buvau net savaitei parradęs balsą. Negalėjau prakalbėti. Gal ir nereikia apie tai daugiau pasakoti. Ko gero jeigu manęs tada būtų paklausę:
–    Jonai, tu alkoholikas?
–  Ne! – būčiau ramiai ir nuoširdžiai atsakęs. –  Kas tokiomis sąlygomis negers?
Buvo kas ir negėrė?..

Čia tik keletas epizodų, bet daugiau neparašiau. Gal ir neverta?