2049-tieji. Eilinė darbo diena.

Kaitas. 38 metai. Dešinės plaštakos linijų persodinimas prieš pusę metų. Priimta. Kasrytinė procedūra nebestebino. Centro kolegos turėjo daugiau nukrypimų nuo reikalavimų čia įsidarbindami. Prieš prasiveriant aliuminio analogo durims, visi skenavo instrukcijose nurodytas savo kūno arba tiksliau aparato (antras taisyklių punktas – vartoti teisingus terminus) dalis.
      Kaitas įėjo į patalpą, kurioje dirbo trise. Branduolinio ryšio G6 diegimo kampanija susikūrė iškart po G5 utilizavimo programos, kurioje dalyvavo jo buvęs kolega M. – benosis susiraukęs subjektas, savo aparatą derinantis viešai, keliantis Kaitui pasišlykštėjimą nup pirmos jų pažinties dienos. Dėl tokių ir griuvo visa sistema, –  nebe pirmą kartą pagalvojo Kaitas, stumtelėjęs M. į besisukančią jo kėdę. –Tau jau laikas, pamiršai, kad įjungei. M. sužaibavo pro savo keturių cilindrų stiklus ir klestelėjo į kėdę. Po minutės Kaitas su likusia kolege automatiškai plojo išnykstančiam M., kaip kasdien. Savo užduotis jis vykdo tiksliai ir niekada nevėluoja su ataskaitomis. Vakcinos sukūrimas be išorinės invazijos į organizmą suteikė jam privilegiją tapti perdavėju, tuo užsitikrinant šią darbo vietą, saugumą ir emocijų kaitos kontrolės paketą iki gyvos galvos.
      Kaitas sugavo kolegės jam atmestas pirštines. Dešinioji buvo padengta violetine gelio mase iš delno pusės, - taip centras pasirūpino jo išsilydžiusios plaštakos linijų atauginimu, –  gražu iš jų pusės. Nors aprūpinti bent senais organų spausdintuvais būtų dar gražiau. Taupo. Bet šioks toks rūpestis jį guodė ir jis neplanavo keist darbo bent artimiausią pusmetį. Kaitas ėmėsi užduoties vykdymo. Vakar nebaigė ir dėl to kolegė jį išvadino socialiu. Tai prisiminęs jis mirktelėjo kolegei, o ši pagelto ir nuo jos ėmė sklisti tropinių gėlių aromato fliuidai. Puiku, bet reikia imtis darbo.
      Prisitraukė mikroskopą ir ėmė stebėti, kas pakito dalelių struktūroje praėjus vienam dienos planui. Jos nejudėjo. Kaitas pasisuko į kolegę. – Ar vakar išeidama įjungei kondensatorių? Sulaukęs teigiamo galvos linktelėjimo, vėl sukišo akis į stebimas daleles. Viena krustelėjo. Kaitui pasirodė, kad ji pasisuko į jį ir spokso lyg matyto nete prosenių komikso herojus. Pasijuto nejaukiai. Atsistojo ir įsijungė dušo programą, o netrukus jau mėgavosi gaivinančiu neto-vandeniu. Kolegė vis greičiau vaikščiojo nuo savo darbo stalo iki sienos, už kurios netrukus turėjo pasirodyti M.
      Kaitas grįžo prie mikroskopo. Atsargiai priartėjęs prie trioptrijų įsmeigė žvilgsnį į... To jau nebuvo galima pavadinti dalele. Tai buvo vientisa monstro fizionomija. Ir tas monstras spoksojo į jį tolydžiai didėdamas. Sekundės dalių greitumu ryškėjo galva, galūnės, ir kas buvo nejauku – rankų arba nebuvo arba delnai buvo padengti violetine mase. Kaitas nervingai atsikando iš monitoriaus ekrano reklamos išmesto traškučio ir paspaudė centro mygtuką. – Kokia gelio, atauginančio plaštakos linijas sudėtis?... Vietoj atsakymo pasigirdo trūkčiojantis signalas, primenantis kikenimą. Tuo pat metu grįžo M. Jis buvo išsiviepęs, kratė rankas, jo kėdė vis lėtino sukimosi greitį. Na ką, suski, –  išspjovė tekstą M. – dabar žinosi... Toliau kaitas girdėjo kaip M. greitakalbe pyškino formules, matė kaip sukeitė mikroskopus, tiesa, nebe taip ryškiai stebėjo kaip kratosi iš juoko prieš kolegę ir rodo ranka į jį – Kaitą. Ekrano atspindyje jis jau visai neryškai matė gremėzdišką siluetą. Lėčiau nei norėtų dairėsi, kur ir kas tas įsibrovėlis, matė violetines dėmes ant grindų, ant savo kelių, girdėjo kaip kolegė sako – per daug socialus,  ištęę ę stu b a Aaa lsu saAaa k  o    o          t                        u.. ..      .              .  .    ..
      Kitos dienos darbai vėl vyko sklandžiai. Baigėsi 2049-tųjų gegužės 17-tos dienos planas XX. X1. Kaitas mąstė, kaip atkeršys M. Žaidimo malonumas dirgino tinklaines. Pavyks. Jei tik centras vėl neutilizuos jo laikino emocijų kontrolės paketo.