Žemės raikymas

Eidami per pasaulį lenktiniais peiliukais vis žaidėm
Ir matavom žemes ir dalijomės svetimą turtą
Po to teko dalytis skeveldrom pažirusiom raidėm
Per akimirką vieną nugriauti kas šimtmečiais kurta

Šitoks ciklas matyti ir dulkė sugrįžta į dulkes
Kurias motina valo nuo nuotraukos rėmais mediniais
Užliūliuoja lopšinėm kad tu jau pavargęs tad gulkis
Tiek gyvenimo sau ir kitiems iš tiesų pagadinęs

Šitiek visko pastatęs tiek pat kiek ir visko sugriovęs
Užsimūrijęs pats aptvare kuriame vien tik avys
Vynas vandeniu virsta turgavietės vėl į šventoves
Kurias pats palikau išrišimo nė kartą negavęs

Dieve mano sakau per dažnai čia Tavęs net nebūna
pareini tik tada kai visi ne dejuoja o švenčia
į pasaulį pasiuntęs numirti vienatinį sūnų
palieki mums po lygiai dalytis jo džiaugsmą ir kančią

vienąsyk per metus leidi kišti pirštus jam į žaizdą
pirštai šyla sugrubę - - - palaimintas tiki nematęs
ir tiek metų anksčiau šičia mūsų gyventa ir žaista
tavo duotą pasaulį peiliu mes suraikėme patys

o virš mūsų dangus – nesmagu kad ten liekate vienas
kad balandis ir kovas net jie rojaus sodus apleido
lieka kelio novelės apšviestos blyškios mėnesienos
vieną žvaigždę kaip skruzdę ranka nusibraukus nuo veido