Jūsų nsmuose nieko nėra

Užėjau, bet namuose nieko nėra. Dar Jus
aplankysiu kada nors. Būtinai. Gi
tiesiog šiandien iš aukščiau kitoks scenarijus –
giedra, šilta ir, žiūrėk, viena kita snaigė.

O, žiūrėk, ir vėl ta pati melancholija
pulsuoja tarsi kuždėtumėte kažką žarijai
kol į ją
plūsta paslaptis Jūsų, kuri jai,

beje, mažmožis, niekas, tiesiog spiečius
atšvaitų blizgiame paviršiuje.
Šnaresiai tyloj, o ta išsimėčius
lyg snaigės tos pačios – pamiršiu jei,

kada nors priminkite,
kad užeičiau pas jus grįždamas būtent,
kai, tuo tarpu, eis pirmyn kiti
smalsumo ir euforijų gludint.