Trise

O.., seni!.. Banalybė,
ką padarysi. Ji ir mudu –
trise, ir metas inkšti. Negali be
ko nors šiek tiek tauraus. Gerai, kad gūdų
šį vakarą šilčiau. Pasidalinsim dūmu
ir nuostabu, kad turim
šimtus albumų
gaivint mintims... tuščiavidurėm –
kažkas gal pasakytų,
melodijom – net su kaupu jų tūris,
atkirstum, nieko kito
daugiau nereikia. Vien kad baigtųs
tai kada nors, bet tik ne greitai.
Pamirškim net pačius gražiausius daiktus!
Gerai? Tai
taip nesunku, kai šilta, nesunku, kai
gali stebėt, kaip puikia dera
garsai ir vakaras, berniukai
ir banalybė – ji ponia gi... gera
jai leisti įsijausti, skleistis
ir gundyti – tokia esmė jos...
ir nesigilint, likt sekliais ties
vaizdais, kuriais kažkas kadais domėjos,
tačiau šį vakarą ir mums jie tinka,
mes rūkom, dūmai sienų tinką
įkalbinėja tapti freskom,
blyškiom lyg toliai, tik tam kliudo
apmušalai, mes juos nudraskom,
ir štai tada pradžia saliuto.