Paimk dėžutę tą, kur po stalu slepiu
Ir sužinok, ką slepia šypsena lyg ausų.
Kas tikra, o kas ne - bandyk suprast,
Nes tik supratęs tai, matysi tu mane.
Paimk tą nuotrauką, kurioj as su šeima
Bandau paslėpti liūdesį tyla.
Paimk ir tą, apdegusiais kraštais,
Kurioj aš su draugais savais.
Paimk ir rožės žiedą,
Kurį dar būdama maža nuskyniau gėlių daržely žaizdama.
Tada mačiau tik grožį jo, užuodžiau aromatą,
Dabar žinau, kaip skaudžiai jo spygleliai beda.
Rasi ir kaukę ten praeito Maskarado,
Kuri taip dera prie prabangaus šampano.
Po šimtu plunksnų didelių, ji slepia veidus tų zmonių,
Kurie pabėgti bando nuo savęs pačių.
Dugne dežutės rasi švarų lapą,
Kaip simbolį naujos pradžios.
Ir jei tada dar vis mane mylėsi,
Mus gyvenimą jame nupiešt padėki.