*205603272020

buvo toks vienas, kur gėrė,
buvo toks, kur užsičiaupt negalėjo,
buvo mylimų, buvo ne ir buvo
tas kur vis dūmuose.

buvo toks metas,
kai vienas per lange esantį atspindį stebėjo,
tik tai kas išties yra svarbu
ir buvo toks kur iškart baudė,
už tai kad patylėti anas vis negali.

buvo toks metas, kaip
po vienuoliką kanconų
suvesdavo trim eilutėmis

ir tai būta legendos, bet
buvo dienų, kai nepaisant, jog
legendą, gali jausti kaulais

tačiau pati nebuvo svarbi,
buvo dienų kai legendos nebuvo,
o tuo pačiu rodos manęs nebuvo.

ir kai užu manęs sėdi lietus,
nieko šiurkštaus
pasakyti, sau, neleisiu.

***

čia ateinu tada,
kai reikia kalbėti,
apie tai kas neramu.

čia ateinu tada
kai ateina metas
čia ateinu atrasti tai
kas bus svarbu kažkada ateityje,

nes patirtis rodo, jog
laikas keičia,
laikas iškraipo pasaulį
ir laikas turi savitą planą,

kurio nei suprasti,
nei išspręsti visai
būna
nesinori.

retkarčiais.

Kartą, prie vieno stalo susėdo
Žmogus vedantis Klausimėlį,
Žmogus vedantis šešis nulius milijoną ir
Žmogus vedantis popietę su Čekuoliu.

prie kito stalo sėdosi -

Taip pat būta Šuns, to iš kurio nieko nepavogsi ir to kur sugeba rūkyti pro langą taip, jog dūmai į vidų neitų.


Bet visa tai nėra svarbu.

***











II




Mėnulis rėžė, aštrią kreivę skliaute
ir krito į akį žvaigždės ežerui,
kur nas neradęs pasiteisinimo,
nustojo net pats savęs,
klausti, ko Dievulio neklausia.

Ko Dievulio neklausi, ko
ir eilė po eilės, aiškiau nesidarant
rados mėnulis aiškia kreive,
rėžiantis žemę ir žmogų ir tuos,
kurie tiki netiki tačiau žengia.






III












nesvarbu