Nepamiršta Sidabra

einu tavin
per dvi viltis *
taku išmindžiotu
per prakaitą naujakurių
aguonų liaunus kūnus
jų akis vos atmerktas
raudoniu srūvančias
pavasariais tavus krantus
tirštai užtvindžiusius
grįžtu tavin
ten kur
nykštukai šypsenom velveto
slapčia kažką tebebučiuoja
brendu
su skęstančiais
kerų apvytais žodžių šokiais
prie paslapčių versmės
rūke
sidabro miegančio
matau atgal
kaip saulė keičia savo veidus
kyla
rausta
tirpsta
alpsta
leidžiasi
į tavo
metalinę vagą
man
šiek tiek į delnus
jau nebe tos abi
tu
burlaiviais išnešus rykus
aš vėjuos
pučiant iš aukštai
nekantriai susipynus
*buvusi 9-to penkmečio gatvė