Dūkim

Keturis metus –
virš 1000 dienų,
žiūrėjau iš tolo
ir buvau išjungusi radiją

nors tiek kartų
žinios beldėsi,
kaip išsilupusių saulėgrąžų lukštai,
krito į atvėrusių duris kiemus –
aš tik ėjau pro šalį,
stebėjaus,
ko šitiek šiukšlinti
drįsta kažkas.

Atsisukus į tavo rankas,
šiandien pilnas žiedų –
taip juokiuos iš savęs,
kad pykau
ir ne-tikėjau,
viskuo stebėjaus,
ultimatumus vėriau
ant smilgų,
o žemuogės
širdyje tyliai sirpo.

Tada nežinojau dar,
kad šiandien šitaip rašysiu,
tave kitaip matysiu
ir būsiu laiminga,
kaip laumžirgis

kai saulė bučiuoja pečius,
kai susiliečiam pėdų nykščiais
upės vingiuose –

ieškom istorijų,
rašom savas,
sekam svetimas,
nes savo nedrįstam dar
net vienas kitam ištart

bet jau žinom,
kad net užplaukę ant seklumos –
laivą iškelsim,
dykumas pereisim

užsimerksim kaime ant šieno,
susirasim delnų intakus
ir pasakosim kits kitam,
kaip ten prie mažojo pirštelio
atsirado randas

kaip sodinom mišką,
o užaugo tik vienas medis.

Bet šaknimis,
kaip tinklais,
pagavo mus
bebėgiojančius po pasaulį
ir pakvietė grįžti.

Po jo šakomis –
nesvarbu jau,
ar ąžuolas, ar liepa,
visam gyvenimui lieka –
mano plaukų bangelės
tau ant krūtinės.

Po jo šakomis –
tu ir aš.

Prasidedam iš naujo,
kaip „tabula rasa“.
Vienas medis –
tiek baltų naujų lapų.

Parašysim kažką.

Jau iškrito rasa.
Bet dar likim.
Dar neikim.
Dar pabūkim.

Su bangelėmis
ant krūtinės.
Dar dūkim.


2018 07 25 (naktis)