Šešėlių teatras

Naktis. Fontane skęsta pilnatis.
Jos gelbėt niekas nesiruošia.
Tylu, gūdu, tik vartai atverti
Į ten, kur vandenys nuošia.                                     

Šešėlių gaujos! Kaip šiurpu aplink! –                                           
Kardai ir ietys, kuokos, skydai,
Vorai iš medžių kilpom įkandin,                                         
Jei tik suklydai ar paklydai.

Tokia šešėlių būstinėj tvarka,
Net noris stipriai susigūžti.
O žiburiai, danguj aukštai slenką, 
Suraizgę tarsi narvą gūžtą.

Tik retas medis stovi lyg karys,
Mosuoja lapais tarsi gintųs,
Ir laukia jis, kada gaidys pragys
Pajutęs rytą... Toliuos švinta.