Vakarop žmonės pamažu išsiskirstė. Kambaryje tvyrojo salstelėjęs smilkalų, gėlių ir eglišakių kvapas. Likome penkios pagyvenusios moteris, (velionės sesuo Birutė ir mes – draugės kaimynės).
– Savo paskutiniam pasirodymui Julija neblogai pasiruošė, – jau garsiai pastebėjo Laima.
Teko pripažinti. Prietemoje, net ir pašarvota besišypsanti pusamžė moteris atrodė patraukli. Kokia tai buvo graži ir lemtinga moteris – liudijo dvigubai už ją jaunesnė nuotrauka.
– Ar ji jau nepavojinga? – paklausė Alma.
– Gera buvo velionė, – atsidūsta jos sesuo Birutė. – Pradėkime atsisveikinimo vakarėlį.
– Tau pradėti, tau pirmenybė, – pasiūlė Alma. – Tau pirmai ji vyrą nuviliojo, vieninteliai seseriai…
– Palaukit, įsitikinsiu, ar ji tikrai negyva? Tikrai! Dieve tu mano!..
“Tu išėjai, bandau tikėt, dabar jau mano Juozą tu paliksi. ”
Išklausėme Birutę, kuri net apsiverkė pajutusi palengvėjimą. Nors, tiesa sakant, ne kažkas jai iš to Juozo ir teliko. Prasigėrė. Pasiims jį velionė, oi pasiims į Anapilį. Ji tokia, kas jau buvo jos – nepaleis.
– Kaip nustatėte, kad ji negyva? – paklausė Loreta.
– Aš jai bandžiau įžnybti. Štai nagą nusilaužiau, – atsakė Alma.
Laimos rankinėj suskambo telefonas.
– Tikriausiai iš pragaro skambina, – pakomentavo Loreta. – Paklausk kiek ten pragare pėdkelnes kainuoja?
– Alfonsas nori ateiti atsisveikinti, – pranešė Laima.
– Pasakyk jam, šiandien mergvakaris, – įsiterpė Birutė. Galės rytoj prie meilužės verkti, kai karstą reiks nešti.
– Apie mirusius gerai arba nieko. Mano eilė deklamuoti, – prabilo tylenė Reda. – Kai velionė su mano Zigmu pradėjo trankytis, “darbo reikalais“ prie ežerų važiuoti, kiek kartų aš jos prašiau: “Julija dažniau išeik vėlai vakare pasivaikščioti. Gal koks girtas vairuotojas pervažiuos”. Dešimt metų reikėjo laukti. Jau ir Zigmas į protą suaugo. Kas galėjo patikėti, kad jos širdis silpna? Tokia širdis!
– Anokia čia tavo poezija Reda, – nutraukė Loreta. – Kai Julija mano Stasį išmainė į Laimos Petrą – pati girdėjau. “Stasy, Stasy, – suokė. – Pats žinai Petras man viršininkas, nesijaudink jis senesnis už tave! Nieko tarp mūsų nebus. ”
– O po savaitės, – vėl pati girdėjau. “Stasy, Stasy, o Petras tai vyras “oho”. Net man patiko. Stasiui infarktas, vos išslaugiau prieš skyrybas.
… “Su mylimaisiais nesiskirkite, ” - vėl deklamuoja Birutė. “Ir jeigu jie išeis minutei – amžiams palydėkime”…
– Nežinau turbūt iškarksėjau aš mylimai seseriai mirtį. Vis į sanatorijas jį važinėjo. Kokio velnio, klausiu jos, tu po tuos kurortus lakstai?
– Purvo vonios man labai padeda: matai kokia linksma ir laiminga grįžtu.
– Pratinkis, pratinkis prie žemelės, – tada pasakiau.
– Neieškojo žodžio kišenėje velionė, – prisiminė Alma.
– Kai aš jos paklausdavau: Iš kur tiek sveikatos turi?
”Nesulauksi“, – atsakydavo. Štai ir sulaukiau, bet turbūt ir iš Anapilio ji mane šauks Alfonso balsu: “Julija”!.. Ir atrodys, kad tai aš numiriau.
Išmušus dvyliktai, ir sulaukus pirmųjų gaidžių; įsitikinę, kad velionei jokios antgamtiškos jėgos nepadės prisikelti iš numirusių – išsiskirstėme. Išsiskirstėme, jausdamos palengvėjimą kaip po gero grupinės psichoterapijos seanso. Geras buvo mergvakaris – ilgai lauktas!..