Prologas

Kas buvo iki pirmojo gyvybės sukrėtimo,
Išklykto su naujagimio riksmu,
Aš niekaip neįminsiu mįslės,
Ir neįspėsiu paslapčių
Ramybės kuždesių,
Kuriuos kuždėjai Tu,
Prieš man ateinant čia gyvybės siūleliu,
Pavirtusiu žmogaus gyvenimo
Siauru taku.
Susiaurintu Tava valia,
Kad mano protas
Juo keliaudamas neišprotėtų,
Į šalį žingsnis –
Ten apkurtus laukia praraja,
Žinau, man pasislėpt neleista čia
Nuo savo riksmo ir nuo Tavo kuždesių,
Dabar dažnai aš per gerai girdžiu,
Juk buvom viena – aš ir Tu,
Tačiau dabar aš čia esu
Ir nežinau,
Gal man Ten buvo neramu,
Gal netikėjau aš
Ir klausinėjau vis savęs,
Ar ir esi Tasai
Vienintelis visų pradžių
Prologas...