Subtitrai

Kalno serpentino
juosta eina aukštyn – vėjui tenka
vargti vejantis. Arti nuo
tako krašto turėk laisvą ranką.
Rankai kitai.
Lipant į kalną nereikalingi daiktai,
kurie nelipant reikalingi. Kam tie,
kurie neskirti tik akims
ir negali aptemti?
Tokie tik žemyn kviesti ims
tuštumu spaus, nes
kylant oras retės
lyg koks nors ten jausmas
iš norų srities.
Juk patenkama dėl slėnių į čia,
kai, geriau pagalvojus,
arčiau delčia,
nei nukristi pavojus,
ir neįtikėtinai palengvėja,
kai š paskutinių jėgų
įveikinėji vėją,
susimaišiusį su sniegu,
o tada, kai akių
lygyje veriasi pašvaistės
pilnatvei sykiu
su tuštybe belieka leistis.