Lietinga kiškio nuotaika

Po medžiu kiškutis tupi
Ir į dangų smalsiai žiūri,
Nes miške smarkus lietus
Pliaupia per visus kraštus.

Atliuoksėjo voveraitė,
Švyst per ausį uodegaite:
- Ei, kiškeli, ar meldies,
Ką tu ten matai, išties?

- Aš matau ten debesėlį,
Tokį pilką, pilnutėlį
Apvalių lietaus lašelių,
Kurie krenta ant krūmelių.

Nuo krūmelių ant žolės
Ir smalsiosios voverės.
Jei manęs ko nors dar klausi,
Tai, kaip mat, per ausį gausi!

Kiškis nejuokais įpyko.
Voveraitei nepatiko.
Ji tik draugiškai juokavo,
Kiškis juoko nepagavo.

Jam labai lietus pabodo,
Ir dangus kas dieną rodo,
Kad lietus dar lis dažnai,
Nuotaika niūri, tikrai.

Kaip jam nuotaiką pakelti,
Sugalvojo voveraitė.
Pasikvietus draugių būrį,
Tikrą pirtį jam užkūrė.

Įsisiautėjo pulkelis –
Šoko, suko jos ratelį,
Visos šlapios ir juokingos.
Nuotaika niūri pradingo.

Kiškis vidury ratelio,
Įsišėlo, kiek tik gali.
O pro debesis niūrius
Prasigiedrijo dangus.