Ausinėse Sun Ra ir jo Arkestra.
Garsai tarytum tvarsto aistrą.
Vidurnaktį, akimirkų ministrą,
atleiskime iš pareigų tą monstrą,
jis laiko burnai rado pleistrą
ir užklijavo, Cosa Nostra,
praradom laiką, didį meistrą.
Kadaise ėjom į svečius pas aidą.
Lyg temo. Matėm asteroidą.
Jis krito. Nes turbūt į bėdą
patekęs buvo, jautė – skauda,
danguj aplink jam buvo juoda,
nors iš tikrųjų buvo ruda,
ant žemės transformavosi į gaidą.
Parsinešėm namo ją.
Ir atsigavo. Viskas buvo nauja.
Ne jautė, o girdėjo vėją.
Taip pat girdėjo kad jau lyja.
Ir šuo toli, bet aiškiai loja.
Girdėjo medžio šalia lango lają.
Ir vis šnabždėjo aleliuja.