Kam jūs pasakykite neužeina, švelniai tariant tokia važiuojanti per stogą melancholija. Turi juk teisę, žmogus susimąstyti, paliūdėti?.. Ypač kai tas žmogus metus negeria.
Vyras, aš dabar tvarkingas. Seniai kas mane apsisnargliavusi ar apsivėmusi matė. Su kirviu dešros ir durų jau nekapoju, lašinių su peiliu atsipjaunu. Dabar labai daug dirbu – esu darboholikas. Neturiu net laiko pramogoms.
Anądien, prieš užsnūsdamas užmečiau akį į televizo-riaus ekraną. Rodė seną filmą. Sėdi vyrukai su milinėmis blindaže prie krosnelės, geria degtinę iš aliuminių puodukų, lupa mundurus nuo karštų, pirštus svilinančių bulvių ir juokiasi. Romantika…kaifas – net seilė nutįso, net nusipurčiau.
– Geriau negerti, – išstenėjau žodžius prieš užmiegant.
Kaip greitai ta naktis praeina, atrodo ką tik bluostą sudėjai, jau keltis reikia, į darbą važiuoti. Bet gerai, galva neskauda. Koks malonumas taip atsikelti! O būdavo… Tikriausiai, mano galva labai sandari, kokią savaitę neišsigaruodavo.
Ateinu į darbą, šefas manimi dabar labai pasitiki, net ir darbas malonus, lengvas paliko. Vaikšto, mano kolegos – buvę sugėrovai – perdžiuvę kaip silkės, kankinasi ieško pro-gos alaus atsigerti, ar šiaip kokio pilstuko į savo kaukolinę gerklę įpilti. O aš dirbu, man ramu, net rūkau mažiau, taip darbas patinka. Visi pyksta. O man kas?.. Ir džiaugiuosi tyliai, į savo darbo draugus žiūrėdamas: „Taip jums ir reikia mulkiai. Buvo, kad iš manęs šaipėtės. ” Neprisimenu jau, kai jie nustojo mane provokuoti, išgerti siūlyti. Ne, geriau negerti.
Nuvažiuoju į kaimą. Suremontavau tėvui traktorių. Visos kaimynės prašo, tai šieną nušienauti, tai žemę suarti. Na, žodžiu žemės ūkio darbų marios!..
Kaip ankščiau būdavo?.. Padarai darbą su šeimininku prisigeri ir visas atsiskaitymas. Žiūrėk ir atsipagirioti už savo pinigus reikia, dar ir tam darbdaviui įpilti reikėdavo. Žinia juk – bičiuliai.
Velniop tokius draugus, kita kartą taip užsispaudžia, nei lašo neįpils.
Ne, špyga jums – geriau negerti. Atsiskaitai su jo žmona pinigais: ir man nauda, ir moteriškė džiaugiasi. Jos vyras, nors nepatenkintas, lyg aš jam šimtą eurų skolingas, bet blaivus. Ne, jau, ačiū – geriau negerti.
Buvo brolio vestuvės. Jau mano mama drebėjo – kad tik aš nepaimčiau, kaip tada kai paskutinį kartą atkritau. Atėjo pusbrolis, atsinešė butelį. Įpylė du stikliukus.
– Imsi? – klausia.
– Ne, – atsakiau. O burna pilna seilių, kaip ir dabar, kai žiūriu į piršlį, kuris niekus tauzija ir visus gerti provokuoja. Kai ką, tik dabar pastebiu, nelabai ir išprovokuosi. Ne visi pasirodo, geria. Taigi kur čia aš? A! Burna pilna seilių. Prisimenu mano tas kandis pusbroliukas tik murk savo stikliuką ir išgėrė.
– Imsi? – vėl klausia.
– Ne, – vėl atsakau, springdamas seilėmis.
– O aš imsiu, – ir susipila mano stikliuką į burną.
– Ach, tu, niekše! – užpykau. – Mano šnapsą išlakei!..
Be abejo, prasidėjo, sunki kelionė per klampias kopas.
Dabar štai stebiu vestuvininkus. Kuo toliau, tuo kvailesni darosi, net kažkoks šleikštulys kyla, juk aš dar gražesnis būdavau. Ne, geriau negerti!
Grįžtu pirmadienį po darbo. Prieina vienas draugelis, (vienas iš tų kurie pastoviai gatvėje sukinėjasi, grobio tyko), visi juos grifais vadina. Dvejų eurų jis manęs prašo. Neduodu. Jau iš principo – neduodu. Nėra reikalo, nes ims gerti.
– Tai, gal draugas turi? – prašo grifas nuolankiu balsu.
– Kur tą draugą matai? – apsižvalgau su užuojauta.
– Štai jis, šalia tavęs stovi, – ir duria vargšelis pirštu į tuščią erdvę.
Ne, gerai negerti, – džiaugiuosi žiūrėdamas į linksmą žmoną, kuri neša man vakarienę. Pasakyti ką aš jai jaučiu dar nemoku, dar neišeina kažkaip. Juk ir taip aišku ar ne?..