Dar pažaiskime savo pavasarį -
tokį linksmą, iš gaivių spalvų tonų,
iš žibuoklių supintą ir pienių,
nuo bijūnų liepsnos net raudoną.
Slyvos puošiasi nuometu baltu,
o alyvos svaigiu violetu,
ievos rūbas toks graudžiai nekaltas,
vieversys virš arimo molėto...
Kada rūkas virš miško ištirpsta,
vėl jaučiu šiltą smėlį po kojom -
šitaip gera, nes vyšnios jau sirpsta
ir ramunėmis pievos boluoja.
Žaisim dviese spalvotą gyvenimą,
kurs širdy šilko jausmą iškloja,
ir kartosim, kad tai nesibaigia -
jei pavasaris sieloje groja.