Naktis

Naktis – stebuklingas laikas, metas, kai viskas nuščiūva, visa gyvybė nurimusi, viskas nutilę, bet tik ne mano širdis. Ji vis dar neramiai tuksi, prisimindama neaprėpiamus tolius. Naktį visad atrodo, kad gerai įsiklausęs galiu išgirsti net tavo kvėpavimą už šimtų kilometrų. Stebuklingas laikas...
Išjungęs šviesą atsigulu į lovą. Giliai užsimerkiu.  Pro šiek tiek pravirą langą vidun srūva salstelėjusiai darganas rudenėjančio oro kvapas. Švelniai suvirpinęs mano nuogą krūtinę įsigeria pro išsiplėtusias šnerves – lyg į pačią esybę. Apsvaigina mane –  akimirką pajuntu, kad mano tylūs žodžiai įgauna kitą prasmę. Staiga tampu keliautoju, netikėtai išvydusiu naują, dar jokiai žmogaus akiai nematytą krantą. Laivas siūbuoja vandenyno bangomis, o aš stovėdamas pirmagalyje tiesiu rankas į atsiveriančios salos šešėlį. Užplūsta begalinis džiaugsmas ir pradedu bėgiot kaip krykštaujantis vaikas po visą denį ieškodamas, su kuo galėčiau tuo pasidalint. Pagaliau randu Tave, pasislėpusią kapitono kajutėj. Pažvelgęs į žvilgančias akis viską iškart suprantu. TU ŽINOJAI. Tu visad žinojai, kad rasim šitą vietą, bet nesuprantu, kodėl tada laivo šturvalą patikėjai man? Juk nuo pat pradžių nutuokei, kad jei vairuosiu aš – užtruksim nežinia kiek ir prieš pasiekdami tikslą nuklysim nežinia kur. Bet tu tik kantriai mindavai mįsles, kurias vis su kylančiu susidomėjimu kiekvieną kartą narpliodavau. Achhh... Tu manim tikėjai. Tikėjai net tada, kai aš savim neįstengiau, nepraradai vilties net tuomet, kai vos pasiekus kokią didesnę seklumą man greitai nusvirdavo rankos ir pakeldamas akis į dangų kažko atkakliai klausdavau, už ką man tokios nežinomybės kančios? Norėjai, kad patikėčiau savo jėgomis, norėjai, kad įžvelgčiau savo galimybes. Pasiekti tiek, kiek Dievo duota. Niekada pernelyg daug vilčių nedėjau į savo neišnaudotą potencialą. Turbūt niekad neįžvelgiau jo tiek, kiek jo manyje įžvelgi Tu. Kaip keista... Staiga mano fantazijas nutraukia tolimas griaustinis. Sudrebindamas orą jo aidas keliauja vis arčiau mano buto penktame aukšte. Lėtai pakeldamas akių vokus apsidairau: kambarys  pulsuoja švelniai mėlynai vis nušviesdamas mūsų kelionių nuotraukas. Prie šitokių gamtos stebuklų mano prisiminimai, užfiksuoti ant foto-popieriaus, tampa nebe stopkadrais, bet veikiau ištisu filmu. Su kiekvienu blykstelėjimu nukreipiu žvilgsnį į kitą atvaizdą. Mintyse montuodamas ir redaguodamas bandau visus juos sujungt. Tiek nuotykių kartu!.. Kiekvienai kelionei po dvi A4 formato nuotraukas. O jų tiek daug, kad net nebesimato jau nuo saulės gelsvų tapetų ant sienų. Vėl užsimerkiu. Prieš akis pradeda suktis nebylus fragmentuotas filmas.
Plačiai nusišypsau, taip ryškiai išvydęs tavo veidą. Atrodo, kad būtum visai ne už tiek mus skiriančių kilometrų, o visai šalia. Net instinktyviai ištiesiu ranką norėdamas apjuost per liemenį ir įsitraukt į glėbį. Bet viskas, ką sugriebiu, tėra tik salstelėjusiai darganas rudenėjantis oras, jau gūsiais besiveržiantis pro pravirą langą.