Suknelė moters žingsniams pakelianti vertę.
Lėtiesiems žingsniams. Protui numušanti galią,
pusiausvyra baigta sprendimo sverte,
norėjimai susivelia ir vienas kitą velia
tolyn.
Suknelę randa spintoje Žaklin,
link veidrodžio nusineša. Atgal grąžina.
Nes pernelyg plona.
Skaidrumas kartais luošina jausmų mašiną.
Suknelė permatoma. Lyg šalna. Gal na
tad šįsyk laimi klasika. Švarkelio atvarte
šešiolikos akučių sagė.
Sijono iškirptė verte
tolygi sagei tai. Ir, ką gi,
jau kūrinys yra. Aukščiausia pavara.
Koko didžiuojasi švara
detalių. Juodos pirštinės! Jų vos
pavyko nepamiršti, na ir sekas...
Tuomet įjungi blizgį akyse, kas
ir yra svarbiausia, linkteli, kavos.
To? Kaip visuomet ir to tiek pat. O
tarp žvilgsnių, įsmeigtų į nugarą, tasai,
kuris lyg situacijoje pato
slankstelyje juosmens nesiruošia visai
prabusti.
Ir grįžt minion į žvilgsnių grūstį.
Tiek apie eleganciją. Į ją
tiesiog įstojama lyg į draugiją,
jei tik gyvena aukščiais kraujyje
gija, kuri tyla ore prigyja.