Mirusioji

Artėjo vakaras, o ji dar negrįžo. Žilvinas Dausa, sunkiai dūsaudamas ir apmąstydamas daugybę gyvenime padarytų klaidų ir ištvertų kančių, niekada lig šiol negalvojo, kad taip jaudinsis dėl žmogaus, kurį pažinojo vos keletą mėnesių. Apskritai jis nebuvo linkęs jaudintis dėl žmonių, nebuvo jautrus jų bėdoms, o įkopęs į penktąją dešimtį tapo net paranojiškai įtarus, vis dėlto tie, kurie žinojo, ką šiam žymiam visuomenės veikėjui teko iškęsti, puikiai suprato šį būdo bruožą.

Nebegalėdamas daugiau ištverti erzinančios nežinios ir stengdamasis atitraukti mintis nuo dingusios savo namų prižiūrėtojos bei židinio globėjos, jis įsipylė stiklą gero brendžio ir atsisėdo į krėslą priešais langą, atveriantį vaizdą į temstančio lauko panoramą. Vyrui atrodė, kad keista taip jaudintis dėl kažkokios mažos mergos, kuri tikriausiai pakliuvo į rankas vienam iš saugumo pareigūnų ir daugiau niekada nebegrįš. Bet mintis apie tokią galimybę vis tiek nemaloniai nutvilkė jo kūną.

Išgirdęs skambantį durų skambutį jis jau susitaikė su mintimi, kad tos mergaitės daugiau niekada nebepamatys, o jei ir pamatys, tai tik jos atšąlusį kūną.

- Magde, atidaryk duris! - suriko jis, kai vyriausioji virėja net po trečio skambučio nesuskubo atidaryti durų, nors ir žinojo, kaip šeimininką erzina, kai kas nors per ilgai beldžiasi. Po kelių sekundžių išgirdo kaukšint greitus sunkius žingsnius, atsidarant duris, šnabždantis keletą balsų, duris užsidarant. Žilvinas užsimerkė, giliai įkvėpė ir pasiruošė blogiausiam.

- Šeimininke, - nedrąsiai kreipėsi į jį virėja Magdė, nors vyras jos nematė, tačiau žinojo, kad rankoje ji gniaužo savo prijuostę. - atvyko pareigūnai. Atvilko *ją*. Tikriausiai kažko pridirbo. Šeimininke, tieji teiraujasi jūsų.

Žilvinas atsimerkė. Iš Magdės žodžių jis negalėjo suprasti, ar mergiotė gyva, ar jau mirusi. Gal saugumiečiai atvyko, kaip jis ir spėjo, pristatyti kūno.

- Gerai, - teištarė vyras ir iš lėto atsistojo. Jo eisena buvo lėta, tačiau tiesi, tvirta ir užtikrinta, laikysena visuomet taisyklinga, rodanti didelį pasitikėjimą savimi, išryškinantį vyro stuomeningumą bei stiprų kūną. Nebuvo ji kitokia ir dabar, kai jis ėjo atsiimti *jos*.

Hole stovėjo du uniformuoti valkatos, kurių pamėlę veidai, išpurtę paakiai ir kreivos lūpos visiškai nesiderino su tvarkinga ir aukštas pareigas rodančia apranga. Žilvino žvilgsnis nukrypo į dar purvinesnę žmogystą, kurią tiedu laikė tvirtai suėmę už parankių. Tai buvo mergiotė, *jo* mergiotė. Sumušta taip, kad veidas nebeatpažįstamas, tokia purvina, kad plaukai neteko spalvos. Atpažino tik iš suknelės, kuri kažkada priklausė jo velionei žmonai, ją jai davė, nes mergiūgštė neturėjo kuo apsirengti, pas jį atsivilko vilkėdama naktinius marškinius. Iš kairės ją prilaikantis saugumietis dar drįso rūkydamas brangų cigarą ir čepsėdamas ūsuotomis lūpomis įžiūliai vėpsoti į jos iškirptę, o dešinysis šypsojosi parodydamas visus savo pajuodusius dantis, kad staiga Žilvinas suprato, kad jie galėjo jai padaryti daug baisesnių dalykų už gyvybės atėmimą.

- Sveiki, ponai, - mandagiai pasisveikino jis. - Kuo nusipelniau jūsų vizito?

Dešinysis niekaip nenustojo šypsotis. Jo akcentas siaubingai rėžė ausį.

- Sere Dausiau, čia mums pasakė, kad yra jūsų pana, - linktelėjo galva mergiotės pusėn. - Sugavome vogiant. Sere, visiškai be kultūros ta jūsiuji. Draskosi, kandžiosi, purvynyje tepliojas kai pablūdėle, sere, pažeidė jin daug tvarkos viešos taisyklingumų, bausti teko, nei suprast eina, ką jin sako, veblena tik kažką, nesako nei kieno jin, pasileidus merga, mislyjom, paskui tikjaus tarėsi kažkelints, kad jūsuji jin, tai ir atvedėm, sere Dausiau, jūs tai jau bausmę gerutę sugalvosiat, gerai padabosiat netikėlę...

Žilvinas klausė šios kalbos abejingai, karts nuo karto šaltą žvilgsnį nudelbdamas žemyn. Merga pakėlė galvą ir skausmingai sudejavo. Jos akyse žvilgsnio jau nebebuvo, bolavo tik akių baltymai.

- Sakot, apsivogė, ponai? Ką gi ji pavogė?

- Šitą, sere Dausiau.

Ūsuotasis rūkalius, lig šiol netaręs nė žodžio, nes burna ir toliau buvo užimta cigaru bei čepsėjimu, ištraukė iš kišenės pigų plastikinėmis deimantų imitacijomis apklijuotą virvagalį. Vyras vos susilaikė neprunkštelėjęs. Kvaila merga, jei nežino, ką reikia vogti, galvojo jis.

- Šitas yr labaj brangus, - dar pridūrė ūsuotasis ir taip atgalia ranka pliaukštelėjo mergaitei per pamėlynijusį skruostą, kad jos galva net atkrago atgal. Ji vėl sudejavo, bet garsas sklido tarsi iš kito pasaulio. - Nesusilaikiau, atleiskitie...

Žilvinas apsimetė viso to nepastebėjęs.

- Pavogė tai pavogė, jūs gi saugote tvarką mūsų mielojoje šalyje, taigi jūs ir turite užtikrinti, kad vagys būtų tinkamai nubausti ir nebedrumstų taikių bei romių piliečių gyvenimo. Ar aš klystu, ponai saugumiečiai?

Valkatos susižvelgė. Prabilo bedantis.

- Taip, sere Dausiau, mūsusi pareiga tokia yr, bet mes čia pamislijom su prietelium i nutarėm, kad jūs, sere, jau tikrai numanysiet, ką darytie... Jukgi jūsusis pana, jūsusis reikalas, asmeninis, kai sako...

Dabar Žilvinas jau visa galva pasilenkė žemyn ir smerkiančiu žvilgnsiu nudelbė apgailėtinai atrodančią mergiotę.

- Ir kurgi man ją dėti, ponai? Juk ji pusgyvė.

- Ne ne, gyva, nemyrusi, sere Dausiau...

Bet Žilvinui viskas buvo jau daugiau negu aišku: saugumiečiai norėjo, kad mergaitė dvėstų jo namuose ir jo globoje, kad jiems negrėstų tokie nemalonumai kaip popierių pildymas, jei kartais miestelyje pasklistų gandas, jog jie per stipriai pasismagino su Žilvino Dausos naująja namų šeimininke.

- Na, tiek jau to, ponai. Padarykime taip: jūs paliekate mergaitę čia ir niekam nieko nesakote. Nė šnipšt. Viskas lieka tik tarp mūsų ir, kad ir kaip visa tai baigsis, apie tai nekalbėsime. Šio vakaro nebuvo. Jūsų čia nebuvo ir jūs jos nesutikote. Aišku?

Grobuonys vėl susižvelgė. Atrodė, tarsi sunkus akmuo būtų nukritęs jiems nuo krūtinės. Ne sąžinė pabudo, deja. Veikiau tuštybė, arogancija ar paprasčiausias pavirštiniškas instinktas iš balos išlipti sausiems.

- Sutarta, sere Dausiau, sutarta, mat kaip gerai jums čia šovė galvon... O kur padėti? - paklausė ūsorius, turėdamas omenyje mergaitę.

- Duokite ją mano virėjai, - patarė Žilvinas, nes žinojo, kad Magdė stovi jam už nugaros ir nepastebimai viską stebi.

Valkatos atidavė jau nebejudantį purvinų skarmalų kalną moteriai, kuri, tvirtomis rankomis, bet švelniai suėmusi jaunąją kankinę, pusiau nunešė, pusiau nuvedė į svetainę ir atsargiai paguldė ant sofos, stengdamasi dar labiau nesužeisti. Atsikratę našta saugumiečiai daugiau nieko nebelaukė ir padlaižūniškai atsisveikinę iškeliavo.

Žilvinas nusiėmė abejingumo ir šaltumo kaukę. Jis stovėjo sustingęs, o veidas buvo tiesiog persikrepęs iš siaubo bei išgąsčio. Vyras girdėjo, kaip Magdė vaikščiojo pirmyn atgal, kažką darė, turbūt pasitelkė savo vaistinėlės stebuklus, ir išvien meldėsi:

- Ak, Dieve, Dieve, kad tik nenumirtų vargšelė, Jėzui Kristau, tokia jauna, tiek dar nedaug gyvenimo mačiusi, kokia bausmė, koks žiaurus likimas... Dieve, Švenčiausioji Mergele Marija, išgelbėki ją...

Kai Žilvinas priėjo prie savo augintinės, ji buvo atgavusi sąmonę. Viena akis buvo pamėlynijusi ir užtinusi labiau už kitą, karščiuojantis žvilgnsnis klajojo nežinia kur, niekaip negalėdamas susitelkti į vieną tašką. Jos kvėpavimas buvo netolygus, trūksmingas, kūną karts nuo karto ištikdavo traukuliai. Tas vaizdas vyrą beveik sugraudino. Beveik. Žilvinas priėjo dar arčiau ir atsiklaupė šalia mergaitės. Tuo tarpu Magdė nustojo lakstyti, nes žinojo, kad padarė viską, ką galėjo, ir ramiai atsistojo šeimininkui už nugaros, retkarčiais nusišnypšdama į nosinaitę ar sukalbėdama Dievui trumpą maldelę, prašydama lengvos mirštančiajai žemelės.

Staiga ta pati miršančioji plačiai atmerkė iš siaubo išplėstas akis ir įsistebeilijo į Žilviną.

- Šeimininke, - vapėjo ji. - Šeimininke, aš nevogiau to vėrinio... Prisiekiu visais šventaisiais, šeimininke, aš nesu vagilė, niekada nevogčiau...

Tačiau vyras neleido jai pabagti, uždėjo savo milžinišką plaštaką ant kaktos, stengdamasis bent kiek apraminti nelaimėlę.

- Žinau, kad nevogei, - ramiai pasakė jis.

- Ži... žinote?

Žilvinas linktelėjo.

Kenčiančioji nusiramino, atlošė galvą. Dabar atrodė, kad jai geriau. Ne kūnui, bet sielai. Nors jos kūnas suterštas, tačiau siela švari - niekas nelaikys ant jos pykčio čia, kai ji bus pas Dievulį, o tai juk yra svarbiausia.

Šeimininkas atsiduso. Jam buvo gaila ne tik naujosios namų prižiūrėtojos, kuri jau buvo gerokai pramokusi tinkamai atlikti savo pareigas, bet ir savęs. Jis buvo susikūręs aiškią viziją, kaip ši mergaitė tampa svarbia jo gyvenimo dalimi, kaip ji pratinasi prie jo, o jis, kadangi jos tyroje širdyje pamatė tikrą, o ne suvaidintą žmogaus atspindį, stengiasi suartėti. Vyras jau taip pavargo gyventi netikrame pasaulyje tarp netikrų žmonių, jis pats pavargo apsimetinėti ir vaidinti savo gyvenimo komediją. Todėl jaunoji atklydėlė buvo tarsi balzamas jo išdžiūvusiai sielai. Ji buvo tikra, ji buvo gera ir dora. Jis vaizdavosi, kaip pasakoja jai tai, kas jam nutiko. Kaip ji klausosi ir pati bando įsivaizduoti tuos žiaurumus. Ji būtų jį supratusi. Ji būtų buvusi jo atrama. Jis būtų pagaliau suradęs tikslą gyventi.

- Tai nutiko, kai man buvo viso labo septyniolika, - Taip savo gyvenimo istoriją būtų pradėjęs pasakoti Žilvinas Dausa merginai, kuri galėjo tapti jo širdies gydytoja. - Niekas to nenumatė. Niekas. Nei aš, nei mano tėvai. Mes buvome lengvas grobis išbadėjusiems gyvuliams, užsivilkusiems žmogaus odą. Jų kelią lydėjo kraujas ir žmogiena. Jie buvo žiaurūs, daug žiauresni negu tuometinis žmogus galėjo įsivaizduoti.

- Kur jie dabar? - būtų paklaususi ji.

- O, jie vis dar čia, - būtų sušnabždėjęs Žilvinas; atsargiai, nes kažkas, *viskas* gali jį nugirsti. - Niekur nedingo. Apvalė ir laukia kitos progos apvalyti. Iš tiesų jie beveik nepasikeitė. Tik ant žmogaus odos dar apsivilko valstybines pareigas užimančio žmogaus uniformą. Jie atvyko į mano namus. Ne tik į mano, jie įsiveržė į kiekvieno namus ir širdis. Kai pirmą kartą juos pamačiau, maniau, kad tai vilkai, o dabar, matai, sveikinuosi, šnekučiuojuosi kaip su gerais draugais ar senai nematytais bičiuliais.

- Keistas pasaulis, - būtų pastebėjusi ji.

- Tikrai keistas, - pritartų ir šeimininkas. - Aš manau, kad jie iš tikrųjų nėra vilkai. Vilkais juos pavadinti atrodytų per daug paprasta ir pernelyg švelnu. Kai okupavo mano namus, plikomis rankomis į gabalus sudraskyti žmogaus kūną jiems nieko nereiškė. Jie buvo taip ištroškę smurto ir chaoso, kad jų galiai nebebuvo jokių limitų. Jie sudraskė visus. O mane išvežė. Ištrėmė iš gimtinės, kuo toliau nuo tos vietos, kurioje aš buvau žmogus, apgyvendino ten, kur ir praradau savo žmogiškumą. Turbūt norėjo paversti gyvuliu, tokiu pat, kaip jie. Gal šunimi. Jie kankino ir žemino mane. Nedaug trūko, kad tapčiau tokiu, kaip ir jie. Bet nei šunimi, nei gyvuliu aš netapau. Tapau daug kuo, bet tik jau ne jų marionete. Manė, kad mane valdo, bet iš tiesų aš pats vienas save valdžiau. Slėpiau nuo jų tiesą, todėl buvau valdovas. Mane laikė ištrėmę septynerius metus. Tuomet parvedė namo. Bet namai jau nebebuvo namai - liko tik pelenų krūva. Ir aš nebejaučiau jokio jausmo, visiškai jokio. Niekas manęs nejaudino. Man leido pasistatyti medinę trobelę. Leido turėti moterį. Leido susilaukti vaiko. Tuomet *bac! *Ir vėl visus išžudė. Nežinau, kas baisiau - tai, kad vėl pasilikau visiškai vienas, neturėdamas nė sudilusio skatiko kišenėje, ar tai, jog man tokia ar kitokia padėtis visiškai nerūpėjo. Vėliau išmokau jų kalbą. Išmokau veidmainiauti, apsimetinėti, skųsti kitus. Išmokau gelbėti savo kailį. Ir jiems tai patiko. Jie man leido tapti svarbiu asmeniu su viena sąlyga: žaisiu šį žaidimą pagal jų sukurtas taisykles. Kaip matai, tai man neblogai sekasi. Aš gerai valdau savo ketmaną. Todėl gyvenu geriau negu daugybė ideologijos vergų. Išgelbėjau ir savo kūną, ir smegenis nuo išvalymo. Dvasine prasme, žinoma, nieko nelaimėjau, bet apie dvasios metmenis šiuolaikinis žmogus visiškai nemąsto. Jis perdaug užsiėmęs savo pilvo reikalais. Gal taip ir geriau. Mažiau skauda.

Žilvinas būtų atsidūsęs, akies kampučiu žvilgtelėjęs į savo mergaitę ir karčiai nusišypsojęs.

- Aš vis dar bandau tave įtikinti, kad mano gyvenimas turi prasmę. Kad pasaulis nėra tik mėšlo krūva, kad kažkuriame mūsų Visatos matmenyje yra tai, dėl ko vertėjo visa tai iškęsti. Bet, žinai, kuo ilgiau gyvenu, kuo daugiau saugumiečių sutinku ir kuo dažniau žvelgiu į savo praeitį, suprantu, kad iš tiesų nieko nėra. Ir tai, kas nutiko man ir dar milijonams žmonių, gyvenusiems žemėje ištisus tūkstantmečius ir dar tiek pat joje gyvensiančius, buvo visiškai beprasmiška. Kančia yra beprasmė. Reiškia, kad ir mano gyvenimas buvo beprasmis. Bet, brangioji, pats gyvenimas yra kančia ir kuo kančia didesnė, tuo labiau žmogus trokšta joje pasilikti.

Jis degė noru, kad ji pasakytų (būtų pasakiusi):

- Jūs nesate beprasmis. Jūs esate labai svarbus. Jei jūsų nebūtų, aš niekuomet nebūčiau jūsų sutikusi. Jūs nebūtumėte manęs išgelbėjęs ir aš būčiau tiesiog pražuvusi šiame negailestingame pasaulyje.

Žilvinas pastebėjo, kad jo mergaitė nebekvėpuoja. Jo *kas būtų, jeigu būtų* pranyko, liko vien realybė: jos stiklinės akys, šąlantis kūnas ir pamėlynijęs veidas. Vyras atsiduso ir užmerkė vargšelei akis.

- Tu ir pražuvai. Aš tavęs neišgelbėjau.

Už nugaros girdėjo Magdės verksmą. Nė vienas nieko nesakė kelias minutes. Už lango jau visiškai sutemo ir šviesą name skleidė tik vienui vienintelė sveitainėje uždegta žvakė.

- Šeimininke, - po kelių minučių pagaliau prabilo namų virėja. - ką gi darysime? Reikės mergaitę palaidoti. Bet kaip? Ką pasakysime? Žiūrėkite, kad gindamas *tuos* dar pats neužsitrauktumėte nemalonės...

- Jokių laidotuvių nebus, - griežtai pertraukė ją Žilvinas. Jis atsistojo, abejingumo kaukė prigludo prie jo veido kaip antra oda. - Paskambink ūkvedžiui, kūną užkasime galiniame kieme.

Magdė, nors ir buvo pasipiktinusi tokiu sprendimu, nes savo širdyje vis dar turėjo išlikusių tikėjimo ir dievobaimiškumo likučių, gerai pažinojo savo šeiminimką ir nieko daugiau neklausinėjusi, išėjo.

Žilvinas Dausa grįžo į tą pačią vietą, iš kurios buvo patrauktas suskambėjus durų skambučiui. Visą naktį praleido ramiai gurkšnodamas brendį ir galvodamas apie tai, jog visgi gyvenimas yra žiaurus žaidimas, kuriame aktoriai - visi, visur ir visada, netgi tada, kai norėtų būti paprasčiausiai žmonėmis. Bet kas yra žmogus? Žmogaus dabar jau nebėra. Tad tenka jį suvaidinti.