Šerkšnas langeEsu laiminga, kad galiu jausti.
Verčiau žinosiu, kad esu dar gyva.
Nebenoriu net pagalvoti
Kaip gali atsiverti tuštuma...
Tuštuma, kai nebejauti nieko:
Liūdesio, džiaugsmo ar baimės...
Kai nedžiugina saulė iš ryto,
Kai nesijauti pakylėta iš meilės...
Verčiau žydėti, kaip gėlės žydi
Ir vysti kai laikas ateina...
Ilgėtis kai kažką išlydi,
Verkti kai kažkas žeidžia...
Tuštuma. Nerasite ten nieko...
Ji baisesnė už bėgantį laiką,
Tai gyvas žmogus be sielos,
Nuo jos nėra jokio vaisto...
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2020-02-10 08:22
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-10 20:45
Apatija susijusi su neveiklumu. Ji visa apimanti. Tuštuma pati savaime nėra blogis, nes skirtingai nuo pirmosios gali išlikti savikritiškumas. Tuštuma netrukdo veiklai. Už tai tinka vertybių apmąstymams. Meskite iš eilėraščio daugtaškius. Jie nekuria jokios potekstės, nepalieka akcento toje vietoje įspūdžio.
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-10 20:21
Taip. Apatija, tuštumas tuo metu atrodė artimiausia, kuri prisilietė prie manęs. Arba dugnas. Sutinku dėl rimo, man jis visada sunkiai sekėsi. Bandysiu pasišlifuoti :)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-10 20:06
Čia ne tuštuma, o Apatija.
Saulė, juokas, liūdesys, lietus, skausmas, pyktis, nuostaba, medis, gėlės, pūga, pianinas, muzika, bele kas, VISKAS iš tuštumos išnyra; tuštuma yra visa ko bazė- tuštuma dalyvauja visada, ji kaip knyga, kurioje keičiasi tekstas, knygoje gali būti parašyta viskas, bet bazė, tie lapai įršti yra bazė, ant jos gali nūti karas, su tankais ir patrankom, badas, išlestomis akiduobėmis žmonkų išdžiūvę kaulėti kūnai ant lauko, žydinčios gėlės ir besijuokiančios moterys ant kranto, skalaujančios upėne marškas, ir bele kas, taip ir tuštuma, bazė, kaip knyga- o visa kita tik formų virsmas, kuris vis kinta, ir neįmanomas būti be jos, be Tuštumos. Didelis menas užčiuopti ją amžinąją formų virsmo metą- juk užčiuopiantysis tu, laikinas išniręs joje kaip forma... Jūs rašote apie apatiją - nepakelemą apatiją :) Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-10 13:14
Esu laiminga, kad galiu pajausti. Verčiau žinosiu, kad esu gyva. Nenoriu netgi pagalvoti Kaip gali atsiverti tuštuma... ta tuštuma, kuri nebejaučia jau nieko: nei liūdesio, nei džiaugsmo ar net baimės... Kai saulė nebedžiugina iš ryto, Kai ant sparnų nepakili iš meilės... čia tik dėl ritmo drįsau keist sklandžiam skaitymui, o raiškai, minčių dėlionei, reiktų subtilumo... gi sėkmės |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |