atviras laiškas V. Žiliui

Žillis_ 
Pradžia - lig paskaita, todėl pradėčiau nuo: Kalbinu atėjimą. Nesupratau išsireiškimo/Ir į jos netektį žodžio/gal paprasčiausiai/žodžio netektį/?
Žodžiai /racijos, inercijos/ - nepoetiškai.

Keletą metų savo eilėraščius talpinu rasyk. lt platformoje ir tarp juos skaitančių kolegų yra keletas komentuojančiųjų. Kai kurie iš jų dažniau ar rečiau pasisako reguliariai. Esu dėkingas visiems.
Šį atvirą laišką paskatino parašyti aukščiau įdėtas pastebėjimas.
Niekuomet nekomentuoju komentarų, juo labiau skirtų mano darbams. Ir šis mano tekstas jokiu būdu nelaikytinas atsakymu gerbiamam kritikui.
Prieš daug metų, kai supratau, kad man svarbiausias dalykas gyvenime yra rašyti eilėraščius ir tikėtis, kad pavyks kada nors kurti poeziją, nusprendžiau ieškoti mokytojo. Rasti pavyko asmenybę, iškilų vertėją, poliglotą, kultūrininką, puikų poetą, didį intelektualą. Jis patarė papildomai mokytis iš didžiųjų autorių, genijų, o taip pat ir iš VISŲ KITŲ EILĖRAŠČIUS RAŠANČIŲ. Iš visų eilėraščių. Taip ir darau.
Prisimenu vieną susitikimą, kai mokytojas sukritikavo kažkurį mano opusą, o man pasiteiravus kodėl, jis nusišypsojo ir pasakė: apgink savo tekstą. Labai daug supratau jau vėliau, kai iš tikrųjų – argumentų neturėjimas privertė prisipažinti, kad mano eilėraščiui iki meno kūrinio buvo toli. Bet noras apginti paskatino tą daryti prieš savo kūrybą viešinant nesvarbu kokiu būdu. Nesitikiu kiekvieną kartą pasiekti aukščiausių standartų rezultatų, tuo labiau nesiekiu patikti platesniam skaitančiųjų ratui, priešingai, noriu, kad palankiai priimtų tie, kurių nuomonė man svarbi dėl nuomonę išreiškiančiojo atsakomybės už savo žodžius ir tai sąlygojančių kvalifikacijų.
Neketinu aiškinti kaip reikėtų suprasti vieną ar kitą metaforą, išraišką ar panašų klausimą, bet štai ties komentaro dalimi racijos, inercijos – nepoetiškai norisi apsistoti.
Jei turėčiau galimybę pasikalbėti su ponu V. Žiliu, užduočiau jam daugybę klausimų. Jie suktųsi apie išraiškų prasmes, idėjas, formas. Ypač domintų kriterijai, lemiantys vieno ar kito žodžio, noriu pabrėžti, Žodžio poetiškumą, ir patį to poetiškumo apibrėžimą ar kaip jau ten tie dalykai kolegai atrodo. Kurie žodžiai yra poetiški, o kurie tokiais negali būti laikomi? Nesinori ironizuoti parenkant pavyzdžius, bet sunku susilaikyti, todėl klausimas būtų ar žodžiai rožė, rūkas, rasa, ramybė yra poetiški, o žodžiai padanga, propeleris, dioptrija, daugybė kitų tarptautinių žodžių yra jau apgailėtinai menkaverčiai ir neturintys teisės nešti to krūvio, kurio dėka pasiekiamas ypatingasis suvokimas, leidžiąs tikėtis sutikus meno kūrinį.
Suprantu, kad komentatoriai reiškia savo asmeninę nuomonę, o negatyvios pastabos rodo nesitaikstymą su
trūkumais, silpnom vietom, klaidom etc. Tačiau rekomendacija būtų nepamiršti, kad kiekvienoje viešoje vertinimo versijoje visuomet glūdi tam tikra dalelė kvietimo prisijungti kitiems prie vertintojo standartų traktavimo – taip sakant kiekviename juokelyje yra truputėlis tiesos. Priešingu atveju reikėtų nepamiršti pridėti du žodžius: mano nuomone. Tad paskutinioji pono Žilio komentaro dalis galėtų būti parašyta taip: racijos, inercijos mano nuomone, nepoetiškai.
p. s.
paskambinau vienam nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui ir paklausiau, ar žodžiai  racija ir inercija labai nepoetiški. Linksmai pasijuokėm.