Nak tisss...

Tu kuždėjai lietum man per naktį
Savo balsą išmainius į fleitą
Kai ėmiau vėl iš pasakos sekti
Ten kur būdavo vandeniu eita

Aš mačiau – tavo pėdsakai dega
Virš vandens kur palinkęs į priekį
Mėnuo atkiša spindintį ragą
Ir lyg peilis vėl debesį riekia

Šitą naktį kaip kepalas tamsią
Griežinėliais po žvaigždę supjausto
Kol vis augdamas nerimas amsi
Iš šešėlinio skverno apsiausto

Nusisukęs į mūsų vienatvę
Kurią laikas pusiau padalija
Regis tiek ir turėtų užtekti
Kad pasiektum sapnų karaliją

Keturi miligramai prieš miegą
Įšvirkštì į kraujagyslių tinklą
Ten kur glaudžiasi kūnai bejėgiai
Ir panyra į tamsą beginkliai

Rimsta mano ranka tau ant kaklo
Kai rasa tavo prakaitas tviska
Kada niekas neatskiria aklo
Nuo pro sutemas reginčio viską