Nemačiusiam sniego

Kaip nemačiusiam sniego sunku pasakyti antai
kad žiemos nebebus čia tik žąsys pakilo iš ryto
neatlaikė dangaus net šventyklų senų pamatai
šičia viskas juk buvo ant kortos kadais pastatyta

ir prasilošta baisiai kaip šlėktų su savo dvarais
ir dvariškiais visais ir bernais ir mergom nusamdytom
šičia viskas praūžta pragerta juodai kur dairais
visa žemė aplinkui paženklinta nuolaužom plytom

ten po šiferio lakštais kažkas vis dar kruta plyšy
tarsi pamestas vaikas ten liepos šaknis sukrutėjo
krauk į užantį akmenis aišku vien juos ir neši
tarsi šventąją ugnį dangstai nuo pakilusio vėjo

ir į ką gi juos svaidyt teisuoli dabar ketini
kur kaltųjų nėra ten ir pirštai velnioniškai niežti
o prisimeni buvom idėjų vilčių kupini
kaip galėtume dar arklides ir bažnyčias išmėžti

keliais eiti aplink purvinais ir žvyruotais keliais
trečias ratas po jo rodos jau neprisimenu nieko
bet jei nori tikėk juk vis tiek kada nors nusileis
kelios snaigės ir tau dar nė karto nemačiusiam sniego

jeigu nori tikėki kad pašalą visą atleis
tavo žemė kurią nesustodamas mindai ir mindai
kad spindės prabangiai tais rytais tarsi mirtys tyliais
auksu lieti šventi vienkartiniai liturginiai indai

kad į juos iš dangus viešpats kraują vėl sūnui nuleis
laužys kūną švenčiausią – nes čia susirinkę skanauja
springsta ostijos kąsniais ir gurkšniais tokiais dideliais
kaip sunku tai suvokti nė karto nemačiusiam kraujo