Tėviška kantrybė

Mano mergaitė sėdi purvo duobėje. Sakau jai: „Eikš! “ Ji sėdi ir nesikelia. Tiesiu jai ranką, tariu: „Eikš! Eime namo. “ Ji žiūri, bet nesikelia. Duobė gili – pati rankomis išsikasė. Patiko rausti, būti purvinai... Sakau: „Eime, gana taip žaisti! ” Ji sėdi ir rausia toliau, nors yra alkana. Sakau: “Eime, pavalgysi... “ Ji neina – nori valgyti duobėje. „Vaikeli mielas, eikime namo! “ Tiesiu jai ranką – verkia – jai gerai ir čia. Kiek ilgai taip sėdėsi? Ar prievarta iškelt? Eime! Ak, ne? Tada sėdėk. Išlipk pati. Nebegali? Aš visada šalia. Paimk už rankos ir eime!