Šulinys mumyse

Maniau, kad senos durys girgždės, bet jos atsivėrė be garso. Už stalo, apšviesta lempos, sėdėjo mažutė moterytė ir mezgė. Nežinau, ar ji neišgirdo, kad įėjau, ar apsimetė, kad negirdi, bet galvos nepakėlė, ramiai mezgė toliau. Užtat katinas įsispitrijo didelėmis mėlynomis akimis. Juodas katinas baltu pilveliu ir baltomis kojinaitėmis. Prisėdau prie katino ir, kol jį glosčiau, nežinia iš kur ant stalo atsirado didelis molinis puodelis su arbata. Pirma pajutau žolyčių kvapą, tik tada supratau, kad jį skleidžia arbata. Moterytė mezgė. Neskubėdama išgėriau arbatą ir padėkojau. Katinas nušoko nuo suolo ir pakrapštė letenėle duris. Žvilgtelėjau į moterytę. Mezga. Pakilau ir išleidau katiną. Jis išbėgo į kiemą ir atsisuko į mane. Nusekiau paskui. Murklys užšoko ant šulinio. Nustebau. Žvilgtelėjau žemyn – o kur vanduo? Katinas letena brūkšt per kibirą. Kibiras didelis, medinis, su grandine. Kilo keistas noras leistis žemyn, šulinin. Taip ir padariau, nors lengva visgi nebuvo. Paskui įšoko katinas… (Ar jis tikrai katinas?)
    Kai akys apsiprato tamsoje, pamačiau dureles. Kurį laiką teko šliaužti, bet ertmė vis didėjo, didėjo, kol atsidūriau koplyčioje su vitražais vietoj langų. Viduryje – nepaprastai graži stalo dydžio balto marmuro taurė su plaukiojančiu lotosu. Įkišau pirštą į vandenį. Šiltas. Nusiploviau veidą. (Katinas glaustėsi aplink kojas ir murkė.) Staiga akyse kad nušvito! Sėmiau vandenį ir pyliau ant savęs, taškiausi, sukausi po visą koplyčią…
    Kažkas niuktelėjo į petį. Šalia stovėjo moterytė ir šypsojosi.
    – Užmigai, vaikeli?