Brolis ir sniegas II

Daug žiemų praslinks dar kol ir aš sėdėsiu
Ant kėdės obliuotos Tau iš dešinės
Ant duobutės skruoste tupias naktys vėsios
Lūpom aukštą kaktą žvaigždės pažymės

Ir naktis palinkus palinkės „labanakt“
Tokią skaisčią naktį kai užmigt sunku
Ką įspįsta akys angele tu mano
Taip šiltai prigludęs gyvulio snukiu

Kas nupuola –  kyla. Niekad nenupuolęs
Čia aukštyn pakilti niekad negalės
Kai plaukai pražilsta tarsi pievų žolės
Po sidabro sruogą karo ant žolės

Žiemkenčiu aš tapsiu šiuos speigus iškentęs
Pro dantis iššvokšiu – ar tu vis dar čia?
Prie balčiausio stalo tykios mūsų šventės
Dar viena lėkštutė dar viena tuščia

Pamaina jau keičias ir budėti metas
Prie vėlių stalelio snūdauti imu
Slysta laiko upėj ledo plaustai platūs
Kas juos pavadino mūsų likimu

Juk vėlių duonelė dar šilta tarytum
Ką tiktai iš krosnies ką tik nuo ugnies
Su sniegu ir mudu juk kadais parkritom
Tik tau buvo duota sklęsti be manęs

Kaip pakyla rūkas o virš rūko žąsys
O virš rūko dangūs ir žąsų pūkai
Šitaip lemta būti. Mik užmik mažasis
Taip lengvai kaip rūkas žemę palikai