gruodžio 12

žiemą anoks varlinėjimas
padais pakeliam ežerą
meldų kraujagyslėm eina dangus

gluosnis senas hipis
džirgžteli gitaros stygą
lūžtančio ledo garsu

eižėja delnai ir akių kampuose
atsiranda pirmi įkandžiai
šalčio lūšies

ežero dugnas kvėpteli
milžiniško šamo ūsai įtempia
peržengtą krantą

dangaus ekrano žuvys
mato save iš viršaus
nutilusias

ūkia žiema trimitais
angelas nuo vieno ant kito
šviečiančio sol

bilst ledo sparnais
prakerta gruodžio palapinę
su fantais

krinta šypsenos raibuliuoja
voverė nuo šakos kankorėžį
timpa numušinėja  

šiugžda žuvis nuotraukoje
lakuotu paviršium slysteli
pirštai prisiminimais

susiimu už galvos
pro ugninį antakių lanką
grįžtu į žemės viaduką

vėjo antausiai degina
visai šalia geltono namuko
langinės vyzdžiuose

su raudonu židiniu
trim kruopom pelei
besiropščiančiai ant palangės

plaunamos snaigių lietaus
iš dangaus pro šerkšnuotą alijošių
truputį spygliuotą

kaip nerimo takas
išsiliejusia pilnatim
neapibrėžtom svajonėm

paliesti adventus giją
iki ir po
kalėdų