Pauzės

Čia viską pasako ne žodžiai tik pauzės tarp jų
Visi nutylėjimai tavo atodūsiai rytą
Kai rašalas baigės mes ėmėm rašyti krauju
Ir rašalu nubraukėm vėl tai kas buvo rašyta

Nes kraujasi kraujas žiedais – nesibaigs iš tiesų
Siūbuos tarsi medis nuo tavo atodūsių gūsių 
Save išsirašęs galbūt pamirštu kas esu
Tačiau bent žinau kad šiose savo strofose būsiu

Šifruodamas tai ką turėjau sakyt atvirai
Atverdamas tai ką nešiau jau paslėpti į šilą
Matydamas kaip du sudužę seni aitvarai
Nuo vėjo nubunda lengvai pasirąžo ir kyla

Kaip vėjo krypties mano ilgesio nieks nepakeis
Kas gimė iš dvasios – negali pavirsti į gruodą
Per nemigos naktį ties mano melsvais paakiais
Nubėgs tavo žvilgsnis nes žvilgsnis čia viską išduoda

Gali jo paklausti visų artimųjų vardų
Ištardyt gali ir surasti geriausią slėptuvę
Žinoti ar galima kliautis vien juo kai kartu
Mes jaučiamės lyg kokį šimtmetį šitaip nebuvę

Tokie artimi nutylėjimais gestais šviesa
Signalais kuriuos tesupranta tik artimas kūnas
Jau antrąjį kart iš dangaus išvaryti esą
Laimingų tokių čia be uždrausto vaisiaus nebūna

Tokie artimi lyg paveiksle šviežiam kol nudžius
Pasteliniai potėpiai glaudžiamės vienas prie kito
Galbūt vienišieji ilgai dar skaitys šiuos žodžius
Ir nieks nesupras kas šiose eilėse pasakyta