po darbo

Grįžau namo. Kavos puodelis.
Tai ir yra pradžia idilės.
O vakaras ir jo spektaklio dalys
dar laukia. Kelios... Įsipylęs
ko nors kitokio – skysčio dailės,
net meno gal – su truputėliu saulės
ir nuovargiui pavydas, bėga seilės,
ir jis pasako eik tu sau... – lies
paveikslus, daiktus, langus žvilgsnis –
kieme kampe jau nuogas alksnis,
tuoj kiemas šviesą nusivilks, nes
vėlu jau, mintys susitelks, nes
patinka joms atrasti tašką,
kur galima tartum aikštelėj miško
pajusti kaip ten išsitaško
spalvų likučiai – nors užtiško
keli purslai ant būtent proto,
o šis kažkaip staiga sukruto
ir iš už logikos lyg iš už grotų
nusilenkė lengvumui brutto.