Mėlstanti rytgėla

Ji ima liepsnoti kada užgesinamos šviesos
Tarytum žaltvykslė – klaidinanti pelkių šviesa
Kai gruodinos naktys kai dienos jau blankios ir vėsios
Nuo kosminio šalčio ji ima virpėti visa

Viena kaip žvaigždė kad ir kaip banaliai tai skambėtų
Ji dega viduj bet palietus žvilgsniu ji šalta
Prie jos kartais glaudžiasi tylinčios vėlės poetų
Ir muzika sferų suskambus aukščiausia nata

Nutraukia šią tylą užkliudžius ploniausiąją stygą
Kas buvo tarp mūsų – erdvėlaikis gruodis riba
Netrūko mums duonos bet metų atrodo pristigo
Galbūt per mažai iškukavo gegutė raiba

Dabar ji iš delno nutūpusi lesa sekundę
Sparnu susišluoja bereikšmės tylos minutes
Ne lūpų artumas – atstumai mus buvo sugundę
Įskundę pamynę ir rodosi darkart pratęs

Silabinį toną tankėjančią ritmiką rimą
Lyg bėgiais į tamsą dardėtų tušti traukiniai
Be jokio signalo nuo svetimo šalčio užkimę
Jie niekur nestoja nors jau išriedėjo seniai

Nors kartais atrodo jų mėlyną ūkesį girdi
Paliegėliai šunys kai šviesos užgęsta namų 
Kai laikrodžio dūžiai kas kartą vis permuša širdį
Ir ji ima plakti ne šito pasaulio ritmu

Tarytum plaktukas įkaldamas žodį kaip vinį
Į dangtį į strofą juk būna ir aš taip kalu
Į nykštį pataikau bandydamas kalt paskutinį
Ir pats tarsi vaikas pravirkęs slepiuos po stalu

Kol tampa tamsu kol žvakigalis baigia sudegti
Laižydamas tamsą šiurkščiu liežuviu ir tegu
Ten sudega viskas ką tau aš rašiau visą naktį
Ir rytmetis mėlsta kaip kraujas po mano nagu