Vėsus ir tamsus rudens vakaras. Apleisti garažai Šeškinėje, apsilupę dažai ir nubyrėjusios plytos, grafičiai, išpaišyti vyriški lytiniai organai bei moteriškų organų pavadinimai, nepastovus vėjas stumiantis žmonių moralę link rytų (deja ji pasilieka ties Rusijos rajonais). Kažkur netoliese vardan šeimininkų gyvenimo per kelią riedantys automobiliai, dviejų litrų dyzeliai, nuodijantys ir taip jau mirštančią gyvybę. Mirksintys gatvės žibintai, nes saugumas – tik siekiamybė. Visų 300 metrų spinduliu be žibintų žiba tik 2 švieselės. Du žiebtuvėliai drebančiose rankose, dviejų, į atsilupusias garažo duris atsirėmusių būtybių siluetai, arbatiniuose šaukšteliuose tirpdantys paskutinę savo heroino dozę šiandienai. Slogi tyla ir kalenimas dantinis - neseniai prasidėjusios abstinencijos ženklai. Vienas švirkštas kišenėje, simbolizuojantis skurdą arba vienybę.
Pirmoji būtybė pasiėmė švirkštą, juo išsiurbė tamsiai rudą šaukštelio turinį. Paskubomis prasisegė savo mėlynus, „Humanoje“ pirktus džinsus ir dūrė. Dūrė su didžiausiu entuziazmu gyvenime, lyg vaikas išpakuojantis dovanas ankstyvą Kalėdų rytą. Štai kokį džiaugsmą suteikia priklausomybė heroinui. Antrosios būtybės veide šmėžavo pavydas, iš nekantrumo jis jau buvo pasiruošęs. Paėmęs tą stebuklingą įrankį, jis padarė tą patį ir sulaukė nuo pat ryto laukto rezultato: eh ta saldi dozė, ta euforija apimanti kūną, ta šiluma, nors lauke minusas, tas stiprus orgazmas, kuriam nereikia nei moters, nei kumščio. Ta atrakinta vaizduotė bei nerviniais impulsais keliaujančios svajonės, ir svarbiausia, pagaliau sudrumsčiama tyla:
-Davai kuriam grupę, šauksim brutalų punk roką, savo girgždančiomis gitaromis, smegenų ląsteles išmušančiais būgnais, ir storom bass line audrinsim publiką, jie pirks mums gėrimus, o fanės norės dulkintis. Naujienų portalai rašys šūdinus straipsnius apie neigiamą mūsų įtaką, o kiti vadins nuoširdžiausia muzikos forma nuo Sex Pistols arba Ramones. Stumdysim savo merch\'ą, o pirmą albumą išleisim penkiasdešimties tiražu, jį nupirks per savaitę ir bus maikių paklausa, tada pasirašysim sutartį su įrašų kompanija, gausim po štukę eurų, ir gyvensim geriausius metus savo gyvenimuose, – prabilo antroji būtybė, prieš paneriant į ramiausią opioidų suteikiamą rojų.
Ir ji nemelavo. Būtent to reikėjo mūsų visuomenei. Deja, abu jie liko prikalti prie tų atsilupusių durų, tik vėliau juos atkrapštė atvažiavę medikai. Niekam nebuvo įdomi mirties priežastis, ar jie perdozavo, ar sušalo, ar pasąmonėje išvyko į pirmąjį pasaulinį turą gyventi savo roko žvaigždžių gyvenimo...