Burių uostas

Sumi rūke skendi uostas. Žemėlapyje viskas atrodė kitaip. Realybėje spalvų neliko. Už langų stiklų – vertikalės brendančios į balsvai pilkų pigmentų debesis. Blyksteli netikėtas saulės spindulys. Sudega ant krano strėlės. Fantazuoju, ką galima būtų sukurti merdinčiame uoste. Tiktų aukštalipių ar alpinistų treniruotėms. Oro balionais kaip didžiulėmis margomis uogomis užderėtų dangaus erdvės. Svajoju, stovėdama prieš tris langus penktame hostelio „Burių uostas“ aukšte. Džeržgesys, traškėjimas. Vis garsiau, bet ne uoste. Už mano nugaros į virtuvę veržiasi svetimkalbiai su duona, žuvim, vištom, pomidorais rankose. Šviežių žalumynų, krapų, petražolių kuokšteliai gula ant stalų. Aukštas stambokas vyras palieka ant medinės lentelės gabalą kumpio ir prisidegęs cigaretę išskuba į balkoną, įleisdamas vidun sumi rūko kvapą. Kvapai konkuruoja. Kvapai iš Kryžių gatvės linijinio turgelio. Kreivo kryžiaus gatvėje nuo sporto salės iki vaiduokliško belangio pastato iš abiejų pusių po eilę prekybininkų. Lengviau išvardinti ko ūkininkų turgelyje nėra, nei ko ten yra. Spalvinės paletės lenktyniaudamos su kvapų spektrais keliauja į aplinkines virtuves skirtingiausių pirkinių pavidalu.
Parūkęs lėtais dramblotais žingsniai grįžta vyras.
– Labas, – rusiškai.
– Jūs iš Lietuvos?
– Iš kur žinot?
– Girdėjau lietuviškai kalbant.
– Suprantate?
– Ne. Tik žinau kunigaikščius Vytautą, Gediminą, LDK. Žinau Grybauskaitę.
– O jūs iš kur?
– Iš Donbaso. Ten gimęs ir augęs. Pabėgom su mama viską palikę. Dabar Kijeve dirbu taksistu. Bet atlyginimas ne koks. Reiktų vykt į Lietuvą. Ten gerai moka.
– Ten gerai, kur mūsų nėr.
– Norėčiau susipažint su moterim iš Lietuvos.
– Kodėl pabėgot? Pasilikčiau gint tėvynės. Jūs gi vyras.
– O kaip šaudyt į kaimynus?
– O kaip kaimynai į jus šaudo?
Vyras pasisuka, tylėdamas atsipjauna kumpio, kramsnodamas žingsniuoja prie „Burių uosto‘‘ lango. Ilgesingai žvelgia į monochrominį svajonių uostą.