Eglišakiai. 1.

1. Lapkritis. Dabar.

Jaučiu tamsias akis ant mano kūno vaikštant. Aplink tik tiek matau kiek laužo liepsna leidžia, o tai nei per žingsnį toliau. Krūvelė malkų, seni puodai ir šalikas su pirštinėmis ant medžio šakos. Paprastai ugnis atpalaiduoja, tačiau po Emilijos ištartų žodžių ir man jau nejauku.
- Žinai, nuojauta manęs neapgauna, - pakartoja ji. – O ši visada stipri ir dažniausiai man nepalanki.
Mintyse nusikeikiu. Ir būtinai turėjo tai dar ir dar pasakyti? Man ir taip jau šiurpsta oda.
- Na, geriau pabaikim apie tą kelionę ir Mindaugą, tai su kuo jūs ten atvažiavot?
Kiek įmanydama ramesniu tonu ir jai tai peršu, o ši neramiai dairosi ir panašu manęs visai negirdi:
- Gal ir mes eisime miegoti?
- Nebedaug liko, nenoriu palikti vėjui žarijų, - atsakau viena prigesindama mediniu pagaliuku.
- Taip, tu teisi.
Miškai pilni vilkų, pats girininkas perspėjo, tačiau šie paprastai bijo žmonių. Maisto nieko nepalikom, viską susinešėm į palapinę, kur mūsų kolega jau snaudė. Vėlu nėra, tačiau žiemos metas tai nors į akį durk, kad bent sniego būtų, o dabar tokiu tik kvepia. Vilkų mes nebijom, ateis ir nueis, bent jau taip mintyse nutariau. Ko reikia bijoti tai žmogaus, gyvenimas jau tą parodė, tačiau ar čia, šitoje tankmėje mus kas surastų? Ar kam nors svarbu be medžiotojų ir to girininko, kur mes vaikštome? Jie ir taip mus šiek tiek pakvaišusiais palaikė, kai supažindinom su maršrutu tokiu oru. Daugiau žmonių čia tikrai nėra, patikino ir jie tuo. Tačiau kaip iš vidaus tą nerimą išvaryti? Žinojimas viena, o jausmai kita. Vijau mintis apie kažką netoliese visą likusį laiką prie dar rusenančių žarijų. Jaučiau kad ir Emilija nori kuo greičiau iš čia dingti, nors temos sparčiai keitėsi ir skambėjo visai linksma gaida. Tik dabar jau abiejose kažkas buvo kitaip.
Žiemos ne kaip anksčiau, šalčio jose mažiau, sniego nematyti, o ir šventinio džiaugsmo saujomis nesemsi. Tačiau gamta visada nuostabi. Ir šiandien lygiai taip pat, visą dieną keliavę miškais ir miškeliais, pievomis, kirtimais bei palei kanalus tikrai pailsėjom. Matydama didžiules egles vidury beržynų į jas kuris laikas galvą užvertus šypsojausi. Čia ne miesto eglutės, ne su kirstomis šaknimis ir ne tos, kur tuoj po švenčių nebenaudingos ir sudeginamos. Šios čia vietinės, „gimė“ ir užaugo, o žmogaus ranka tegu nudžiūna jas palietus. Ir taip visus mūsų sukartus kilometrus vis stebino šalčio neišgąsdinta gamta bei jos sugebėjimas taikytis su aplinka. Tik liūdina vaizdas tas, kad kai kuri augmenija krauna pumpurus lapkričio gale. O tai reiškia, kad pavasariui jau neliks jėgų naujiems. Visgi suklydus ir nepataikius laiku sunku, bet kaip gyvenimiška pagalvojus.
Sugulėm anksti, todėl kol pagaliau į miegmaišį prisirinko šilumos mintimis aplaksčiau ankstesnes keliones. Tokiomis akimirkomis labai ilgiuosi tavęs, juk mudu ir buvom ta pakvaišusi komanda, kuri gamta kvėpavo. Kai nuėjus dviženklius skaičius kilometrų sukrisdavom ant eglišakių užsimetę ką ant galvų ir jas suglaudę iki saulėtekio prasnausdavom. Vėliau kilę su saule vėl ją palydėdavom ir stodavom į savas vėžes - aš į ligoninę, o tu į galeriją - iki kol vėl laiko buvo mums tai mesti. Tokia ta pradžia liūdną pabaigą atnešė. Ir kur tu dabar esi vis dar savęs klausiu. Kiek lengviau į tai sureaguoju, bet ar visam pasimirš labai abejoju, nes gamtos norisi, o joje visur pilna tavęs. Dėl to pati jaučiuosi kaip vilkas – gamta namai, bet žmogus priešas. Tik tos antros dalies data šviežia, ko anksčiau many nerastum.