Atsiprašymas

Nuo pat mažų dienų, kai pasielgdavome netinkamai, girdėdavome: „Dabar eik ir atsiprašyk“.
Žmonėms, nenorintiems pripažinti savo padarytų klaidų, atsiprašyti yra sunkiausia. 
Pamenu kartą... Būdami maži, be paliovos pykomės ir, kai turėjome su broliu vienas kito atsiprašyti, bliovėm, kaip veršiai. Mama sukabino mūsų rankas, o mes stovime apsiašaroję, išvirtusiomis akimis, kuris čia pirmas atsiprašys. Kad atsiprašytum turi pripažinti, kad padarei ne taip, kol nepripažįsti, tol nedrįsti atsiprašyt. Tu vaikas ar ne, sunku atsiprašyti, nes galvoji, kad jei atsiprašysi, prarasi savo išdidumą. Bet taip nėra... 

Tu, taip tu! Tu Neprivalai atsiprašyti, jei nejauti kaltės. O jei ir jauti, kad sau palengvintum naštą, turi tai padaryti. Bet ar tu sugebėtum ATSIPRAŠYTI, jei tai net ne tavo kaltė? O ar ir savęs bandei atsiprašyt??? Ką visa tai reiškia?.. Daugelis atsiprašinėja tik todėl, kad užgydytų greičiau kaltės jausmą. Bet nepamiršt reikia, kad šio atleidimo dalis yra žaizdos gijimo laikas... 

Dar niekados nesijaučiau tokia kalta, kokia jaučiuosi prieš save visa tai supratusi.. Ir dar niekad taip stipriai nenorėjau atsiprašyti, kaip savęs pačios už visus šimtuosius kartus, už visus netikėjimus, kad nesugebėsiu ar nepadarysiu, ir nepadariau, už savęs nuvertinimą, kiekvieną nusivylimą savimi ir bausmę, kurią taikiau jau nuo mažų dienų. Atsiprašau, kad negerbiau savęs ir apleidau, nesirūpinau savo ne tik išore bet ir vidumi. Galu gale... 
Pradėk sau patikti ir mokėk atsiprašyti yra privaloma.