Rašyk
Eilės (72415)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







klausydamas
save pakeliu
kaip rasos krislas žolę
sunerimstu kaip
mestas akmuo laižydamas
lygų paviršių
kuo toliau tuo labiau
grimztu į save
susitapatinu
tu mano gėlė
žydinti tik dieną
visą gyvenimą
mes abu sėdime ramūs
nors už lango audra
lietus belžiasi į kiekvieną
šaligatvio plokštę
darda lietvamzdžiais
mintimis
iki pačių mūsų šaknų
tu pakeli mano mestą
grubų burbesį
lyg maišelį pajūryje
kuris nenori jog nuskristų į jūrą
juk žinai mane visada
esu tik toks kokį
sukuria diena
nematomomis spalvomis
išdažytas mano vidus
kartais esu toks nuspėjamai
perregimas
kaip šukė
kaip riksmas
šokančio nuo uolos
į akmenis
2019-11-05 20:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-06 23:22
tomkompotas diletantas ir paprastieji gružliai
neblogai šiaip. tik norėčiau pamatyti kaip gi tas rasos krislas žolę kelia. atvirkščiai būtų įtikinamiau. ir grubus burbesys grubiai abstraktokas. 3+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-05 22:23
varna
išskaičiau, kad miestas po truputį jaukinasi iš grubaus burbesio į maišelį pajūryje
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-05 21:12
trinama visiems laikams
man vientisas ir išbaigtas, su mintim
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-05 20:50
eventail
Pabarstyta, tik  barstenos į vienį nesueina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą