klausydamas
save pakeliu
kaip rasos krislas žolę
sunerimstu kaip
mestas akmuo laižydamas
lygų paviršių
kuo toliau tuo labiau
grimztu į save
susitapatinu
tu mano gėlė
žydinti tik dieną
visą gyvenimą
mes abu sėdime ramūs
nors už lango audra
lietus belžiasi į kiekvieną
šaligatvio plokštę
darda lietvamzdžiais
mintimis
iki pačių mūsų šaknų
tu pakeli mano mestą
grubų burbesį
lyg maišelį pajūryje
kuris nenori jog nuskristų į jūrą
juk žinai mane visada
esu tik toks kokį
sukuria diena
nematomomis spalvomis
išdažytas mano vidus
kartais esu toks nuspėjamai
perregimas
kaip šukė
kaip riksmas
šokančio nuo uolos
į akmenis