Atvaizdas. Iš egzistencinio žodyno ,,Dvigubas sluoksnis“

[angl. reflection]

  Žiūrėjo į save, matė atvaizdą, vaikštantį vandeniu, kuriame susijungia ir interferuoja išgyvenimai, vaiskios emocijos, plaukuose pinasi gaivi atmosfera ir vaikiškas polėkis. Sujaudintas tyrimo, įmerkė pirštus į svetimą terpę, sujaukdamas gamtos ir žmogaus sukombinuotą portretą. Plotas kilo draikydamas svajonę, ambiciją, o kiekviena išsisklaidžiusi ir plokščia banga keitė atspindžio jausmą ir jėgą, virsdama į neatpažįstamą mimiką.
  Tekančio vandens įsuko į plaukus ir intensyviai laukė akimirkos vėl pamatyti romų ir nepaliestą veidą. Spalvos susiliejo į dvi amžinas - juodą ir baltą, ryškus negatyvas privertė savo kūne ieškoti asmeninio dievo, tyro išganymo gėrio ir blogio poliuose. Suleidęs nagus į akmeningą smėlį, pasirinko tobulą nieką ir vėl sunaikino ramybę į tūkstančius veidų.
  Liko ant kranto stebėdamas žemišką ir harmoningai pasikartojančią mutaciją, kurioje atras savo tikrąjį atvaizdą.