Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Temsta. Saulei nusileidus iš tamsumų ima lįsti šešėliai. Dievas miršta, o su juo žūva visa, kuo žmonės tikėjo. Miško takas vinguriuoja gylyn ir toliau jau nieko nesimato. Mėnuo apšviečia tik šešėlius, bet ne taką. Mergaitė žengia vieną žingsnį ir medžių viršūnės nusidažo žaliai. Iš dangaus ima tirštai varvėti. Pučia vėjas ir mergaitei pasidaro šalta. Ji pagaliau įžengia į mišką ir viskas už jos užsidega. Žolės, krūmai, net paparčiai sukasi ratu. Mergaitės apranga vasariška, tad nuo žvarbaus oro jai pašiurpsta oda. Krečia drebulys. Mergaitės širdis stipriai plaka. Smilkiniuose pulsuoja. Miškas juokiasi, tyčiojasi. Šešėliai šoka. Vėjas dejuoja. Nuo nebylių medžių viršūnių vis dar tirštai teka. Mergaitė eina. Ji užsimerkia tik akimirkai. O atsimerkusi priešais save išvysta namiūkštį.

Jis mažas, medinis. Be langų. Tik su durimis. Mergaitė pabeldžia. Vėjas šiurena jai plaukus. Kažkur tolumoje pilnačiai kaukia vilkas. Durų niekas neatidaro. Mergaitė vėl pabeldžia. Po kelių sekundžių durys tratėdamos atsidaro; galiausiai išvirsta iš vyrių. Tai spiegiantis, tai baubiantis vėjas dabar veržiasi į trobos vidų. Mergaitė įeina. Troboje linguoja kuprota figūra. Judina klubus. Tarsi suktų lanką. Tarsi suktųsi kilpoje. Mergaitė atsisėda ant supuvusio medinio suolelio pašonėje. Vėjas seka iš paskos. Senė maišo puodą. Puodas garuoja. Leidžia burbulus. Senė linguoja. Kartu su burbulais. Ji nepažiūri į mergaitę, bet žino, kad ji čia. Senė kilsteli ranką. Lauko durys vėl įsistato į vyrius. Senė toliau maišo puodą. Jos rankos raukšlėtos. Venos ir arterijos po oda juodos ir mėlynos. Mergaitė dreba. Jai bloga. Ji sėdi ir laukia. Senė ilgai neprabyla. Kai prabyla, jos puode jau pilna pirštų su nagais, krauju pasruvusių akių obuolių. Pėdų, spenių, liežuvių, dantų, kaulų. Plaučių, kepenų, žarnų, blužnių. Visko - ko tik nori.

- Na, Kirke, kaip sekasi? - klausia senė.

Mergaitė, kurią pavadino Kirke, vis dar dreba.

- Jis man sakė čia ateiti, - sumurma.

Senė pasuka galvą. Pasimato jos raudonos akys, žalsvai mėlynos lūpos. Senė nusišypso, vietoj burnos juoda kiaurymė. Skylė be pabaigos.

- Sakė, ar ne? Taip? Ir tu paklausei? Ir buvai gera?

Mergaitė tyli.

- Gerai, kad paklausei, - tęsia senė. - Negalima neklausyti. Juk nenori būti vagina mano puode.

Mergaitė nežino, kas yra vagina. Bet puode būti nenori. Tik dabar pajunta. Troba dreba. Kunkuliuoja jos pamatai. Tarsi iš pykčio. Senė toliau linguoja kilpoje. Kaip ir troba. Senė nusisuka. Matosi tik jos kaukolės galas.

- Ką dar jis sakė? - klausia senė.

- Jis sakė jus paklausti, - nedrąsiai atsako mergaitė.

- Ko paklausti? - Senės balsas kaip surūdijusi geležis. Ar supuvusi žuvis. Ar ilgai nepalaidotas kūnas.

- Už kiek...

Senė padeda samtį. Nebemaišo pirštų ir kaulų, ir mėsos. Nebemaišo žmogaus. Jos rankos žalsvos.

- Kas už kiek? - paklausia senė. Ji vis dar nusisukusi.

Mergaitei balsas gerklėje užstringa.

- Jis sakė, kad suprasite.

Senė atsisuka. Jos apsiausto skvernai plevesuoja. Jos kaukolė raudona, o burna - juoda. Jos venomis teka fekalijos. Jos gerklėje lindi supuvusi žuvis. Kai pažvelgia į mergaitę, jos akys - varlės plaučiai. Senė atsistoja visu ūgiu. Jos figūra užstoja ir burbuliuojantį žmogienos puodą, ir visą kitą. Jai už nugaros šoka šešėliai. Jos viduje krankia varnas. Senė žiūri atidžiai. Ištiesia abi žalsvas rankas į priekį.

Taria:

- Sakyk jam taip: už tiek, kad verta padaryti bet ką...

Senės kūnas - šikšnosparniai, dabar skrendantys lauk. Jie kanda mergaitei rankas. Kojas. Pilvą. Krūtinę. Kaklą. Tik ne veidą. Senės greitai nebelieka. Tik apsiaustas. Tik supuvusi žuvis.

- Geriau paskubėk. Kol nevėlu, Kirke...

Ir Kirkė pasileidžia bėgti. Miškas juokiasi. Medžiai linksta ir užtveria kelią. Pamišėliški, kruvini jų veidai juokiasi. Žolės tyčiojasi. Jos supančioja sukandžiotas mergaitės kojas. Ji draskosi. Rėkia. Daužosi. Bando ištrūkti. Staiga, tarsi kam paliepus miškas atleidžia gniaužtus. Kirkei reikia namo. Ji uždususi. Jai skauda. Bet bėga. Skuodžia kiek įkabindama. Nes bet kurią akimirką gali būti per vėlu. Taip sakė ragana.

Pagaliau. Namai. Bet kažkas ne taip. Jos namas baltas, ne juodas. Jos veja žalia, ne oranžinė. Jos durys gelsvos, o ne nutaškytos raudonai. Ji įeina į namus. Pučia vėjas. Vienas kambarys ir vonia. Mergaitė atidaro kambario duris. Girdi, kaip kartu atsidaro ir vonios. Kambarys raudonas. Jos mama ir tėtis - žali. Ar jų gerklėse taip pat supuvusi žuvis? Mama žiūri į viršų. Į lubas. Jos akys kruvinos. Jose maži raudoni plyšeliai. Burna pravira. O kur tėčio galva? Matyt, ne čia.

Pasigirsta balsas iš vonios. Tarsi žarijos. Tarsi kraujas. Tarytum praraja. Nelyginant rūdys.

- Tu pavėlavai, Kirke. Bet dar gali viską sutvarkyti. Uždaryk duris.

Mergaitė atsisveikina. Uždaro duris. Durys iš karto užsidega. Mergaitė vos spėja paleisti rankeną. Jai dreba širdis. Kažkur giliau virpa siela. Kirkė atsisuka į žarijas; į kraują; į prarają; į rūdis. Tai vonia. Joje jis. Kirkė pirmą kartą mato.

Anksčiau nematė.

Jis atėjo iš žemiau. Iš dar giliau nei sieka vamzdžiai. Išlindo iš girso. Dabar stovi vonioje. Žiūri į ją. Jis - raudonas. Kraujas. Raumenys. Kažkas glitaus. Aplipęs žemėmis ir pragaru. Jo akys geltonos. Ne kaip katės. Geltonos kaip saulės branduolys. Jis didelis. Aukštas. Platus. Milžiniškas. Didesnis už vonios kambarį. Įspūdingesnis už žemę. Siekiantis ir Dangų, ir Pragarą. Jo oda - kraujiniai siūlai. Jo ausys - ragai. Jo nosis - dvi degančios bedugnės. Jo pirštai - švininiai durklai. Jo pėdos - kanopos. Jo liežuvis - liepsna. Jį gaubia pelenų kvapas, dieviškumo esencija, ramybės aura. Jis tylus. Tyliai eina prie jos. Durys užsidaro. Mergaitė tuoj mirs. Jai taip atrodo.

- Nagi, Kirke, tarki man. Ką tau sakė ragana, kai paklausė jos, už kiek?

Kirkė tirpsta. Kaip čia karšta.

- Kuo giliau, tuo šalčiau. Nesijaudink, - sako jis, tarsi perskaitęs jos mintis. - Tad ką ji sakė?

- Ji sakė, kad... už tiek, kad... kad... verta padaryti bet ką...

Kirkės balsas dreba. Kaip epušės lapelis.

Du saulės branduoliai staiga sužybsi. Dar ryškiau.

- Bet ką... - nutęsia žarijos. Praraja. Rūdys. - O ką darysi tu, Kirke? Ką darysi, kad išgelbėtum savo mamą ir tėtį?

- Bet ką, - sušnabžda Kirkė. Tirpdama. Nykdama.

Jis - žarijos, pelenai, pragaras, ragai, kraujuoti raumenų siūlai - ištiesia delną. Ramiai, neerzinančiai.

- Tuomet duok man, - ištaria jis.

Mergaitė suvirpa. Ištiesia savo širdį. Kraujuojančią. Plakančią. Įdeda jam į delną.

- Labai ačiū, - padėkoja jis.

Sugniaužia jos širdį. Kirkė pakyla į orą. Jis - raudonasis - sugriebia ją. Ir amžiams pradingsta. Ten. Giliau nei siekia vamzdžiai. Giliau nei devyni ratai.

Ar jos mama ir tėtis išgelbėti? Nežinia. Bet mergaitė, kurios vardas Kirkė, tikrai pasmerkta.
2019-10-23 21:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-09 00:44
Violita
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-27 08:22
Aurimaz
Scena nebloga, bet trūksta viso kito. Na žinot - pačios istorijos, vardan ko visa tai. Suprantu, jog Lietuva - miniatiūrų kraštas ir pilną istoriją parašo vos vienas iš šimto. Labai norėčiau tikėtis, jog pavirsite tuo vienu iš šimto. Kada nors. Kaip nors...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-08 23:47
Kiras
Man skaitant kūrinį norisi jausti kažkokią pagrindinę liniją, kuriai pajungta viskas, kas vyksta kūrinyje, o čia aš galėjau išskirti net kelias, kurios tarpusavyje nelabai siejosi (bent mano požiūriu). Todėl pasirinkau labiausiai patikusią - tą, kurią kure  neapibrėžtų nekonkrečių klusimų ir atsakymų seka, perduodama veikėjų viens kitam ir veikėjų pasirinkimai, inspiruoti šios sekos, tačiau tada tekste daug kas tapo lyg šalutiniai poveikiai, todėl man asmeniškai šiame kūrinyje tiesiog per daug teksto. O klausimų-atsakymų linija visai patiko, bent kaip aš pats sau ją interpretavau. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-26 17:21
Borėjas
Vaizdingas pasakojimas. Aš juo patikėjau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-24 21:08
Nuar
Dialogai įtraukiantys savo nutylėjimais. Šiuo metodu rašantysis moka naudotis, sukeldamas įtampą ir norą suprasti, kas bus toliau. O štai pabaigoje pasigedau šaunių reindžerių komandos. sutinku, kad pabaiga neturi būti visada laiminga, tačiau šiame kūrinyje ji buvo pernelyg staigi - tiesiog išplėšė ir atidavė širdį. Verta pagalvoti, ar išplėšimo kančių nebuvo verta čia paminėti. Vis tik, imant bendrą literatūrinį šabloną, nuo širdies išplėšimo ir jos atidavimo demonui momento kaip tik prasideda visas įdomumas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą