Rašyk
Eilės (72422)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







25. Kelionė tęsiasi
   
  Susitikti žmogui su savimi visaip galima. Ir pasakant, ir parodant, ir netgi nupiešiant tokius jo susitikimus. 
  O nusifotografuojant?
  Turbūt ir tai įmanoma. Tai bandau ir pats padaryt, bet sėkmė kažkodėl aplenkia. Todėl vis labiau darosi aktualu išgirsti kaip tai kitiems sekasi. Ir štai visai netikėtai paregiu, kad atsirado teisė liudyti, kad ir karietą („Dženę“) regiu, kaip iš kino paveikslėlių.
  Klausiat, kur ir kaip tai atsitiko?
  Ogi sužiurus į nušauto varnėno akis. Regiu, girdžiu kaip kas karietoje atrodę, kai jos atversto sieninio  kalendoriaus lapelis žymėjo 2009 metus. Tikėti tuo neįmanoma. Netgi ir man. Todėl  specialiai stengiuosi užsimerkti ir nematyti, kad  tai  buvo jubiliejinė data, būtent spalio septintoji. Tik žinojau, kad vyksta stebuklas, o sieloje šauksmas (ar tik ne mano paties?):
  – O Trejybe (Viešpatie, Kitkuti ir Šnekuti), ar ne per daug stebuklų? Juk vyksta?  Taip? – klausiau ir kartu stengiausi it magnetu pritrauktas akis atitraukti nuo varnėno Šnekučio akių. Skauda. Neįmanoma ne tik akių atitraukti, bet ir ausų kurtumas išnyko. Atmintis taip pat it pūstelėjus į blėstančių žarijų rusenimą. O karietos gyvenimas, persimetęs į nušauto varnėno akis, pasak Kitkio kaip „judantits kinats“ kinas. Regisi, net nereikia atsiminti, nes regiu ir girdžiu, ot, tarkim, kad ir Mundį su manimi. Pavaikštinėjęs, pasimankštinęs, lyg taip norėjęs geriau priimti (gal įsisavinti) naujos erdvės naujas įtaigas, jis taip:
  – O ką, jeigu iš tikrųjų taptumei paveikslo, kad ir su karieta, nuosavybe?
  – Štai kaip, Mundi! Tačiau apie tai negalvojau.
  – O ar nevertėtų?
  Žiūriu į varnėno akis ir matau save su pražiota burna, kurioje nei vieno garso, bet užtat tuokart prisiminiau ir lyg mąsčiau:
  Kai atrodė, jog be „Dženės“ negalėčiau apsieiti, kad gyvenimas prarastų bet kokį skonį, būtent tuomet ji sudužo, išsilakstė į šipulius. Likau be nieko. Net be prisiminimų, nes likimas, atėmęs „Dženę“, padovanojo amneziją. Dabar suprantu, kad tai irgi buvo brangi dovana. Ilgą laiką nejaučiau karietos netekties. Net nežinojau, kad ji buvo. Ligi šiol dar atmintyje kažkas iš praeities atsigauna.
    – Tai turbūt blogiausia, kas žmogų gali ištikti. Gyveni ir nežinai, kas buvo prieš valandą, dvi, tris, o juo labiau, kas vakar, – paaimanavo istorikas ir suvokiau, supratau, kas jis mane ir tylintį išgirdo.
  – Patikėkit, ponas Mundi, šios baisios ligos nekeikiu. Gali būti, kad būtent ji mane išlaikė ant kojų ir nedavė širdžiai sielvartu uždusti ir sustoti. Ir va po dešimt metų vėl įeinu į karietą. Beje, tą pačią. Karietų, žinoma, gali būti daug, kaip jaunystėje panų, bet „Dženė“ buvo vienintelė. Šia prasme turėjau dvi mylimas – karietą ir žmoną. Vėliau likimas kišo po ranka ir kitas karietas. Aš ėmiau, tikėjau jomis, mylėjau jas, bet „Dženė“ vienintelė. Ir dabar jaučiuosi lyg antrą kartą  įėjęs į tą pačią upę.
  – Atsiprašau, bet manau, kad toks palyginimas nevykęs.
  – Ponas Mundi, parūpinsiu paveikslų su karietomis ir paprašysiu, kad įeitume.
  – Jų ir taip nemažai matęs, bet bandyti įeiti į nupieštą karietą... Ką jūs! ką jūs! Juokaujate?
  – Nejau? Štai paveikslas su karieta ir mes į ją įėję. Ar manote, kad visi, net ir Kitkutis su Ūla prisivaišinome durnaropių ar narkotikų ir dabar plaukiojame smegenyse.
    – O ne! Ne! Tikrai ne, – regiu kaip varnėno akyse mojuoja istorikas Mundis ir suvokiu, kad tai  nedidelis, tačiau jubiliejinis dalykas – sukako 10 metų, kai „ Dženė“ išvyko keliauti  paveikslo keliais, o tai reiškia, kad 10 kartų apkeliavusi aplink saulę. Smagu. Tačiau man  asmeniškai kur kas svarbiau išmokti girdėti tokią kelionę, surankioti tokių kelionių peizažus, kuomet net nežinai kas, bet štai ima ir tiesiog ausyse užgieda. Galbūt tai mano Aukštoji Viltis, kuri dar vis neapgyventa, natūraliau neapčiuopta ir save  apreiškia tik per pajautas, bet:

Ir vis dėlto suprasti moku, 
graži šalie, valstybe, kontinente...
ir nesvarbu, kaip dar vadintume tave,
kuomet matuojiesi parametrais Žmogaus
vos ne nuo nulio (kad viskas apeita
ir tik sočiau numirti pasiliko)
lig begalybės (kai dievagojasi,
kad net savęs pažinti nesuspėjęs)
Bet stop! Svarbiausio dar nepasakau.
Kelionė tęsiasi,
pasaulį žvalgant per varnėną žuvusį,
pro jo neužmerktas akis...
2019-10-19 20:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-21 20:30
Borėjas
Jaučiasi, kad rašote ne vienerius ir ne kelis metus )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-21 17:57
Kukumakus
įmantriai suraitytas tekstas. Bet man asmeniškai nuobodus, neįdomus, ir nesuprantamas. Neužkabina.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-19 22:22
trinama visiems laikams
amnezija Pranuci visai gerai, manau, nes na, kaip pats rašote, jinai palengvina visą gyvenimo naštą ir tarsi kažką prisimeni, kažką pamiršti. Prasmingi Jūsų kūrinukai, su mintim, su mohikanišku požiūriu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą