Rašyk
Eilės (72421)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







24. Judantits kinats

  Visur skubri ir  paslaugi Citata pati nenumanė, kad jai, užsiminus apie „senąją gvardiją“, pavyko labai jautriai ir labai laiku paniukinti subruzti mano pajautas, kas jos atidžiau pasižvalgytų, pasikapstytų po atmintį. Tai buvo didi paskata šoktelėti į atgalinį laiką, dar vis neišsitrynus iš smegenų įsitikinimui, kad tik einant atgaline kryptimi įmanoma suburti  bent kiek kovingesnį bendražygių vienetą. Iki tol nedaug buvau galvojęs, kaip tai galėtų atrodyti, kad ir nedidelio, nors poros dešimčių žmonių formatas.
  Sužiurau į varnėną Šnekutį. Jis ir tąkart užkeltas ant išrašyto popieriaus lapo. Tuokart man turbūt neįmanoma buvo suprasti, kad varnėnas su kiekviena laiko atkarpa man darosi vis gyvesnis, šiltesnis, vis labiau savesnis ir kad, kad... Norėjau pasakyti „ir kad per mudviejų gyvastį, per mudviejų širdis jau pradėjęs plaukti tas pats kraujas“. Štai jau pasirodė ir pirmi posmai, kurie parašyti panašiai kaip anksčiau su Vidiniu, parašyti padedant vienas kitam.
– Kūrybinis duetas, – pašviečiu akimis į varnėno akis ir išgirstu iš ten ko nelaukęs:
  – Daug melo mūsų gyvenime. Labai daug jo. O kuomet pasirodo tiesa, kitoks pažinimas, kažkodėl puolamės įtarinėti, abejoti ir galop glaudžiame ir tiesą prie melo. Nesupyk, vežėjau, bet tai, kas jau parašyta apie  „Dženę“ (karietą), netikėjau ir maniau, kad užsiėmęs fantazijomis. Maniau, kad gal nesuvoki, jog tai irgi sunkus daiktas. Sukramtyti jį o - cho - cho kaip nelengva, – paglostydama Kitkutį neskubiai kalbėjusi Ūla.
  Betgi kaip tai? Iš kur? – nemoku suprasti.
  Žvilgt dar giliau varnėnui į akis ir nors netikiu, bet regiu, kad vaizdas nesikeičia: glostydama Kitkutį, taip įsišnekėjusi Ūla. Ramiai, neskubėdama, pasamprotaudama...
  – O, regisi, kiek nedaug reikia. Tik iš savos įeiti į kitą erdvę. Šitą jaučiu kaip dangaus, nors neprieštaraučiau išgirdusi ją įvardijant sielos arba net ir dvasios erdve.
  – Judantits kinats, – smalsiai dairydamasis  pratarė Kitkutis ir tokią – važiuojančios karietos – būseną priėmė natūraliai. Jam nei į galvą, kad  „Dženė“ ketina pakeliauti neišėjusi iš paveikslo. To dar nežinau ir aš. Ir labai tikėtina, kad nei Ūla, nei Kitkutis, nei kartu su jais atėjęs istorikas Mundis net nenujaučia, kad aš, karietos vežėjas, atėjau į tokią ją, į tokią „Džene“ kuri man pirmą  kartą.
– Judantits kinats, – dar tvirčiau savo pajautą reiškia Kitkutis. Tačiau kaip pasakyti man, kad tokia karietos pajauta ir man nežinoma, jeigu pats tuo netikiu, nes visą  kitą – TAIP, žinau, kas kur karietoje padėta, nes padėta būtent taip, kaip prieš penkiolika ar ir net daugiau metų.  Ė, greitas laikas! Tačiau kuomet surandi dalykus lyg jie būtų užkonservuoti, atrodo, kad ir laikas it iš marmuro ar granito iškaltas.
– Įdomu, kas ja pirmą kartą važiavo? kaip atrodęs jos ekipažas?  – pasidomėjo istorikas., tačiau ir jis savo pajautų nenusipurtė. Jos buvo jam  įtaigios. – Bent kol dar nevažiuojame, labiau panašu, kad į muziejaus eksponatą įėję, – tarė jis.
  –Taip, Mundi, dar nevažiuojame, nes net ir vežėjas dar ne savo vietoje. O ar važiuosim? Irgi nemenkas klausimėlis. Ak, „Džene“, „Džene“ –, moteriškai gailiai ištariau karietos pavadinimą ir pajaučiau, kad išslydusi ašara slystelėjo veidu žemyn ir, įkritusi į raukšlės įgriovą, nuplaukė ja nukapsėti žemyn.
  – Džiaugtis, vežėjau, reikia. Net jeigu karieta nevažiuoja. Turėti tokį eksponatą, kur galima ateiti, susikaupti, pamintyti juk irgi yra stebuklas. Štai kad  ir  aš. Jau tikrai, kad ne maža, o su kopėtėlėmis. Net nežinau, ką daryčiau jų netekusi. Tikrai neišmanau, kaip apsiverstų mano dienos.
  O Kitkutis:
  –  Ar tu piktats tsiandien?
  Šiandien? Ar aš piktas? Netgi, kiškeli, nežinau,  kur tu tsiandien esi. Tačiau tikra, kad per dešimt  metų nuo ano susitikimo suspėjai išaugti į tikrą vyrą, tikrą Kiškį. Ir dar žinau, kad vyksta stebuklas. Tačiau, o Trejybe (Viešpatie, Kitkuti ir Šnekuti), ar ne per daug jų?

Vis sakome,
kad laikas gydo.
Aš šitaip nemanau –
lig šiol dar negrįžtu, nudingęs į Paryžių,
lig šiol jo katedros gaisravietę žvalgau
iš pelenų labiau tikėdamas šventovės ateitim.
negu atgijusiomis jos statybom...

– Koks kliedesys galvoj, ar– ne?
Ligoninių tiek daug,
tačiau... Na, taip – tačiau
dar vis jų nepakanka
kaip ten, Paryžiuje, taip čia
kur Vilnius prie Neries...

Pats Dievas kvailiui duoda ugnį į rankas.
Laimingas, kad galiu
po pelenus šventovių ir dievų
pasikapstyti..
Iš jos, ugnies, ne vien tik pelenai,
iš jos ir plieną paimam durklui nukalti...

Bet tai ne viskas, kad galiu
vienu metu Paryžiuje ir Vilniuje pabūti.
Kikena, kaip pašėlusi
beprotnamyje įsprausta mintis:
Karalius grižo  iš po durklo,
grįžo iš po žūties...
2019-10-18 08:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-19 11:20
lllllllll
Nu jo... Tas kuolas be komentarų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-18 18:10
holy fingers
Fadėjevas? nafig tokią lektūrą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-18 14:42
klimbingupthewalls
Realieji asmenys nėra tiek realūs, kad pyktų. Nemanau, kad kūrinys vertas tik 1. Net jeigu ir nesupratau, kas tuo norėta pasakyti iš tiesų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-18 12:53
Erla
Manau, kad neetiška aprašinėti grožiniame kūrinyje realius asmenis, nurodant vardus. Ar tai neprieštarauja taisyklėms?
Jei istorinis kūrinys - nurodomi šaltiniai.
Jei dienoraštis - rašykit ką norit į stalčių.
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (3)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą