***

Ši istorija atsirado iš niekur, iš fantazijų šalies, ar bent taip tai reikėtų pavadinti, įsivaizduotos šalies karalaitė buvo per daug gyva, jos auksinė širdelė per daug jautri; nuo jos nuplėšė karūną ir apvilko tramdomaisiais marškiniais, ją spardė, iš jos tyčiojosi, iš visur ginė, ir gilioje depresijoje ji raudojo šitaip:

Taip, aš kalta – dėl to, kad skauda,
Dėl to, kad rauda kažin kas,
Už saulėn ištiestas rankas,
Globos netekusiam pasauly.
Taip, aš kalta, tai – ne apgaulė,
Akmuo skaudus man ant širdies.
Ir sunkią naštą praeities
Jausmų nešu neišsakytų,
Jų lavina tamsiausią rytą,
Nerado laisvėj išeities.

Taip, aš kalta – taurė mana neišgerta.
Taip, aš kalta. Ir už tave, ir už save,
Aš už visus kalta… O Dieve,
Nuimk tą naštą nuo manęs,
Aš per menka, pasigailėk!
Man skauda.
Aš - kalta!

Bet gal dar žemėje galiu
Palengvinti šią naštą
Kliedesiu tyliu?

Tai tokia buvo Ji tada, ta naivioji karalaitė...
Ir tik vėliau Ji suprato, kad yra nekalta, ar bent jau panašiai kalta kaip ir visi kiti, o ir kodėl kodėl Ji buvo užsimetusi tą naštą ant savęs? Ar suprasim?
Nusišypsok, karalaite, pasižiūrėk kaip nusileido šviesa, ten kur tu praėjai, kaip išsisklaidė debesys Tau virš galvos, ir su kokia meile ir džiaugsmu sužiburiavo nekalto vaikelio akys. Tu ne viena, ir niekas Tavęs daugiau iš čia nebegins... Ačiū, kad esi... Tavo meilė nesibaigianti...