Trumpiausias kelias Namo-210

                                               


Luokės Karčiamoje ekranas trumpam prigeso, -pasirodė žavus LRT laidų vedėjos Ritos Meilutės veidas: -Mieli žiūrovai, kaip jūs galvojat, ar pavyks išspręsti kybančios „lentelės“ ant Vrublevskio bibliotekos  klausimą? Kas „Už“ spauskite už, kas „Ne“spauskit ne. Po laidos paskelbsim nugalėtojus. Malonaus žiūrėjimo. - Būkit aktyvus. Ekranas užgeso.  
    Šturmanas Geležėlė, ramus sėdėjo atsilošęs krėsle. Humanoidė Sofija sėdėjo abejinga ir laukė kada prasidės sekantis seansas su Šturmanu. Sistemos buvo pateptos ir patikrintos. Už stalo sėdintys garbūs Veteranai: Valdas, Česlovas, Vytautas su antromis pusėmis: Almute, Jadvyga ir Gražinute. Damos  palaimino Šturmaną ir linktelėjo operatoriams pradėti. Krizių specialistas  Andrius -Eks premieras- Andrėjas Pipandrėjas palinkėjo išjungti  išmaniuosius ir netrukdyti.         -Operatoriau Užkulni, -Galima pradėti.
    Ekranas nušvito ir vaizdai mus visus gražina į tolimą 1940 metų  birželio 15 dieną. Lietuvos sieną kerta Sovietijos Raudonoja armija. Ji, be pasipriešinimo, įsitvirtina visuose Lietuvos miestuose.  Riedančius tankus, dalis gyventojų, pasitinka su gėlėmis. Didžioji dalis nusiminusi, žvelgia su nepasitikėjimu ir nerimu. Yra ko nerimauti. Vakaruose vyksta karas. Lenkija sunaikinta ir pasidalinta dviejų lygiaverčių grobuonių. į Lietuvą atvyksta Stalino ir Bėrjos emisarai Dekanozovas,  Merkulovas, ir kiti jų pakalikai iš NKVD. Su Raudonąja armija ir NKND daliniais, slapta atvyksta ir slaptos, diversinės grupės, su didele diversijų,  provokacijų ir žudymo patirtimi.  
     Vokietijoje, 1933 metais, atėjus į valdžią naciams, prasidėjo labai keisti dalykai, pagal fiurerio „Mai Kamp“ programą. Užtenka paminėti Reichstago gaisrą ir Krištolinę naktį. Tik naivuolis arba kvailys  gali nesuprasti kaip viskas turi vykti ir kaip pasibaigti. Užsimerkit ir permąstykit viską kas vyko per septynerius metus iki 1939 metų rugpjiūčio 1 dienos Voketijoje, Sovietų sąjungoje ir Lietuvoje.
        Šturmanas Geležėlė nepratarė nei žodžio. Karčiamoje, visus 7 metų vaizdus rodė iš ekrano. Jis  susikaupęs tik mąstė, prisiminė ir per Sofijos smegenis, skaitmeniniu  būdu, siuntė  vaizdus į ekraną. Kas vyko tais metai Sovietijoje ir Vokietijoje mes jau žinome. Dabar žvilgtelėkime kas vyko Lietuvoje.
          Nuo 1940 metų liepos 21 dienos Lietuvos nebėra. Lietuvos žodis lygus 0. Nauja-primesta tvarka tęsėsi iki  1941 metų, birželio 22 dienos, kai prasidėjo karas. Lietuviams reikėjo greitai apspręsti; su kuo, prieš ką  ir kaip. Prasidėjus karui, Voketija su Sovietija,  paruoštos ir surašytos programos 1939 rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d,  bet kokiomis aplinkybėmis lieka galioti.
         -Kokios programos, Gerb. Šturmane?  -paklausė Česlovas.
        - Stebėkit toliau, -atsakė Geležėlė.  
         Atvykęs į Lietuvą, Vladimiras Dekanozovas ilgai neužsibuvo, -Stalino ir Berjos pariedimu, po kelių mėnesių buvo išsiųstas į Berlyną, Sovietų ambasadoriumi. Deaknozovas ten pagyveno labai prabangiai: Susitikimai su įtakingiausiais Reichstago kanceliarijos asmenimis, neatmetant Heinriko Gimlerio, Jozefo Gebelso ir Hermano Geringo, Nors Vladimiras Dekanozovos buvo mažo ūgio, bet labai šustras.   Susitikimuose buvo svarstomos įvairios programos ir įvairūs variantai. Vienas iš jų: -Kaip su žydais? Heinrikas Gimleris atsakė: -Šis klausimas Vokietijoje ir Lenkijoje yra sprendžiamas. -Šio metu, Lenkijoje, turi įvykti  proveržis. Žaliava yra gabenama iš Prancūzijos, Olandijos, Belgijos... -O kaip pas jus, Vladimirai?
          -Mano vyriausybė aptarė kelis variantus, ir juos, įgyvendinus, turėtų visai neblogi gautis. - Rytuose, prie Amūro, jau prieš keletą metų, įkūrėme Biribirdžiano respubliką.   Jei tau,  Heinrikai,  kiltų problemų, prašom, mes pasiruošę jums padėti, - tik pasakykit. - Nau problem, -kaip sako Čerčelis,  Vladimirai. -Gut- gut, - pritarė Vladimiras...
    Šturmanas  Geležėlė, tuo laiku, kaip nepriklausomas žvalgybos agentas;  rezidavo Šveicarijoje, retkarčiais, mėtydamas pėdas, pasirodydavo  Berlyne, -prasibraudavo viešai į Kanceliariją ir, prisistatęs „Mai Kamp“ gerbieju ir platintoju, įgaudavo pasitikėjimą. Buvo rizikinga, bet,   Lietuvos reikalai jam buvo svarbiausi. Žydų saugumo klausimas jam buvo vienas iš svarbiausių. Susitikęs su Lietuvos ambasadoriumi Berlyne „Skripka“ aptarė visus galimus variantus žydų klausimu. Nuo Lietuvos okupacijos pradžios, jie ėmėsi veiksmų. Jie abu ne tik jautė, bet ir žinojo, kad kils didelis karas tarp dviejų grobuonių, tik nežinojo tiksliai kada. Galėjo tik nujaust. Šturmanui reikėjo daugiau laiko. Bet pradėti reikia jau dabar, nedelsiant, tarė Šturmanas Geležėlė  “Skripkai“. Važiuoju į  Lietuvą, o Tu, susisiek su  nepriklausomos Lietuvos pogrindžiu. Man atrodo, ne.... ne,   atrodo, bet žinau, kad ne tik į   pogrindį, bet ir Laikiną vyriausybę yra  infiltruoti Berijos agentai ir provokatoriai, kurie nori padėti Himlėriui spręsti žydų klausimą. -Rekomenduoju ryši palaikyti su Vytautu Gabrielimi „Aisbergu“. - Aš išvykstu į Lietuvą stebėti  padėtį. - Laiko lieka vis mažiau. - Su Dievu, Ambasadoriau. - Su  Dievu, Geležėlė...
       -Tėvynė Lietuva, -su ašaromis akyse, tarė ambasadorius: „Skripka“:
                                  -Tau dar liko sūnų kas Tėvynę apgins,
                                  - Antros neišmels apgailėjęs, -tyliai pacitavo Jono Maironio žodžius ambasadorius