*014109222019

Kaži ar kada ir būta prasmės ištart, jog visa tai esti apie meilę.
„Esti“ galbūt nėra tinkamas žodis, nes tik velniui likę skaičiuoti prabėgusio laiko.
Tai jau nebe mėnesiai, net gi nebe metai. Gipsnėje liustros dekoracijoje, floristiniame ornamente trūko vieno segmento. Kaži ar kam dar tai tiek rūpėjo, tačiau galėjai jausti, jog tai kažkuo susiję su pakabos dėvima juoda suknele. Metai rinko dulkes ir būta aišku, jog sulig blanksta ir prisiminimai. Dabar sėdint balkone, rūkant aliejumi išteptą cigaretę menu jaunuolį, kurio kalėjimo celės sienos ištapetuotos nuotraukomis. Abstrakcijomis, veidais, vietomis, kurios prabyla nebent dienoraščio puslapiuose. Naktis po nakties laukė Jaunuolis - lig atvers kas duris ir išvaduos. Laukė, kol mirštantis Senis išvarys iš namų. Lig atsišvartuojanti valtis paliks krantą ir slystant horizonto link ištirps betkokia prasmė grįžti. Taip, aš ten buvau. Taip, mačiau, kaip akys kiaurai denį prašo išpirkti nuodėmes. Taip, malda, kurią šnabždėjo lūpos buvo apie sustingusį laiką. Kaip ana ten, stotyje, sustingę veikėjai laukia varpo, šaukiančio užiimt pozicijas išvykimo. Stoties peronas būta skaitykla. Visi mes čia laukėm, lig kas išspręs visuotiną mįslę ir pasaulis, pagaliau nurimęs, gręšis namo.
Nežinau kodėl Jums tai pasakoju. Gi, niekada nebuvo prasmės minėt, jog tai apie meilę. Tą pačią, kuri už sienos jau nuėjo miegot. Tą pačią, kuri neatsiliepia į jūra išmetus butelį ar sugavus krentančią žvaigždę. Kartą mačiau, kaip meteoritas tapo figūra. Ne, tai nebuvo mažasis princas. Tai buvo žmogaus juodu liežuviu gymimas. Kai jis atsisakė savęs. Atsisakė pasaulio. Kai jis išgėrė nuodų. Jaunuolis nemirė. Gimė Žmogus Juodu Liežuviu