Kai...

Kai vėjas beldžiasi į langus ir snaudžia aviliai,
per naktį sapnas keistas rangos. Tu net nesupratai.
Kuo man tikėti? Gal pamiršti? Taip neramu širdyj
ir laksto žvilgsnis apsiblausęs, sustoti negali.
Ir negali suprasti nieko. Tai mano valanda?
Kaip senas gatvėje žibintas siūbuoju ir tamsa
man spaudžia akį. Pasiklydau. Aš upės vidury
į vandenį žvelgiu ir tyliai pajuodusioj nakty
dar vieną žingsnį, dar į tolį žengiu bekraštės link.
Gal mamą rasiu, o gal brolį? Nuo šuoro net palinks
ir sausos žolės, ir berželis... Beribė toluma
vėl šauks mane ir ves į tolį, kankins vėl nežinia,
nors kelias tiesis, tiktai akys įmirkusios gelmėj
vėl klaidžios, ašarėlės liesis ir jaudinsiuos bergždžiai.
Man laikas vėl sustings. Naktis be balsė tylės tamsa
ir kils į erdvę kur žvaigždynai spindės šviesa keista,
ir mes šešėlį. Žemėj ūkaus naktis vien nerami.
Ji glaus likimą man paskirtą, priimsiu širdimi.
Jau aušta rytas, danguj plinta vaiski rausva žara
ir blunka sapnas. Viskas bunda ir pakeičia mane.