* * *

Papasakoti šiandien vėlei noriu tau
Apie stebuklą gatvių sniego, kurį matau.
Žiemos vaizdai giliau negu balta kava.
Ir vakaras praeina pro nuščiuvusį mane...

Aš užliūliuotas, štai, atidarau ką tik galiu.
Su tavimi klajoja Dievas parko takeliu.
Kai tik nutolsi, Jis už rankos tau sugriebs
Ir vėl teks pratintis gyventi po šviesa kantrios žvaigždės...

Jaučiu, jog vieną dieną rasiu daug tenai,
Kur link nuėjo vaikiškos plaukų gumytės beigi kaspinai –
Užmarštyje (tačiau, deja, nebus tai realu).
„Kaip tu jauties? “ – „O tai gana infantilu... “

Bet galbūt tu įeisi ten, kur nebuvai,
O gal norėsi likti čia ir šviesti amžinai –
Tartum prožektorius ar švyturys, bet gal ne žvakė.
Tikiu, kad Dievas šioj šviesoj šešėlių niekada nematė...

2005