Vakaro rapsodija

Vakarėja. Saulė nutūpė ant namo stogo. Mėginu išlaikyti ją delne, bet jos jau tik pusė likusi, kita - už namo. Puikiai matau, kaip sutrumpėjo jos kelionė, nes ji leidžiasi prieš mano langus. Gražioji, šiltoji žvaigždė. Amžinoji jos kelionė. Įdomu, kad taip mums atrodo. Keista, kad tai mes keliaujame.
    Tuoj danguje pradės ryškėti saulėlydžio piešiniai. Spalvų deriniai žaismingai keisis, iš ryškių spalvinių gamų virsdami tamsesnėmis, kol visai pranyks nakties labirintuose.
    Netikėtai, tame nuostabiame peizaže pasirodo oro balionai. Jie skrenda oriai, neskubėdami, lyg kokie dirižabliai, visi skirtingų spalvų, atrodo, kad bando prisiderinti prie saulėlydžio kontrastų.
    Štai, ir debesėliai, rausvi melsvame fone. Panašu, kad dangaus dailininkas savo nematomu teptuku pradėjo vakarinį paveikslo kūrimą. Ir kas kartą jo piešiniai skirtingi. Jis genealus.
    Kaip iškilmingai tamsa įsilieja į šią nuostabią dangaus rapsodiją! Debesėliai iš rausvų virsta violetiniais. Iš dienos miego pamažu pradeda atsimerkti žvaigždžių akys. Viena jau drąsiai mirksi savo draugėms, kviesdama ilgai nedelsti ir kuo greičiau papuošti tamsėjantį beprasidedančio rudens dangų savo įspūdingais mirgėjimais.
    Pamažu rimsta dienos garsai. Retkarčiais dar pasigirsta mašinų čiūženimas, kuris visai nesiderina su vakarą gaubiančia rimtimi, o, kiek vėliau – tyla.
    Ir kokia tyla! Rodos, girdi, kaip paklydusi muselė tyliai ropoja lango stiklu, lyg kažko ieškodama, bet neskubėdama išskristi į nakties tamsą. Girdi, kaip pagautas smagumo, pūsteli vakarinis vėjas, mikliai pračiuoždamas beržų viršūnėmis. Išgirsti menkutį krebždesį, gal kokio atklydusio vabalėlio, besitaikančio susirasti saugų prieglobstį nuošalioje kertelėje. Ir pagalvoji – kiek daug įvairių garsų garselių gyvena tyloje, toje nuostabioje gyvybingoje būsenoje...
    Danguje tamsiai mėlyni didžiuliai debesų paukščiai skrenda pietų kryptimi. Panašu, kad dailininkas baigia savo kūriniją, užleisdamas nakčiai tiesti žvaigždžių takus, kuriais keliaus mūsų sapnai.