Kelionė -1-

Mergina. Ką ji galėtų veikti beribėje jūroje, be draugų, be šeimos, vienui viena? Ar ji pasiklydo? Nežinia... Ne, ji neskęsta – vanduo jai nesiekia net liemens. Iki kelių... Iki kelių, nei aukščiau, nei žemiau.

Mergina. O, vis dėlto, kokia ji? Gal aukšta? Tiesa... Dėlto ir jūra atrodo tokia sekli. Jos plaukai... Oi, kokie jie ilgi, atrodo, tuoj vandenį pasieks – iki liemens ir dar trupučiuką. Rudi jie šviečia naktį. Tokie lygūs kaip ariami laukai. Prižiūrėti... O tos akys! Atrodo, nuskęsi jose. Jų žydrumas primena dangų, tokį platų ir, regis, laisvę nešantį. Pati nosis – smulkutė, lūpos – blyškios, praradę savo raudonį, savo gyvybiškumą, palikdamos tik mistiškumą. O jos oda tokia balta, jog primena sniegą. Ji švyti šioje juodoje jūroje, spindi, bet niekas to nemato.

Mergina. Jos apranga ganėtinai paprasta – tai suknelė. Nei ilga, nei trumpa – iki kelių. O ir spalva rūbo nestulbina – pienės geltona. Bet rankovės – jau kita kalba. Jos ilgos, tokios ilgos, jog liečia vandenį. Apykaklė santūri – kaklo nepaslepia, bet ir krūtinės neparodo.

Mergina. O gal panelė? Ne, vienas ir tas pats. O gal ir ne... Verta pamąstyti. Tačiau ar teisybė, kad aplink vien tik jūra ir mergina? Juk žmogus niekada nebūna vienas. Šešėlis juk yra...

Šešėlis. Taip, tas pats: žmogaus sekėjas, o gal ir pasekėjas, kelrodys jis atvirkštinis – rodo į visas puses ir suklaidina. Nors jis visada šalia, bet labai jau nekalbus: tyli tyli, paklausi kažko, o jis vis tyli. Atrodo, nors ir du, bet jausmas – vieno.

Gal tai netiesa, kaip ir visa ši jūra. Bet mergina eina, kartu su šešėliu.