Rašyk
Eilės (72441)
Fantastika (2181)
Esė (1688)
Proza (10369)
Vaikams (2462)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Egla Egla

Paleisti

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Bijokite svajonių, nes jos pildosi. Taip mums sakė patyrę svajokliškų pasekmių sumaištį. Bet ar mes klausėmės? Nejaugi tikėjome tais, kurie, mums rodės, nieko nesupranta apie tai, ko trokštame? Manėme, kad tai jų svajonės pastatė ragus, mūsiškės suteiks laimę ir jų išsipildymo džiaugsme mes gyvensime taip, kad būsime susižavėję net patys savimi. Tik sušvysčiosime ilgą laiką slėptais kardais ir Chačaturiano pasiūlytu ritmu išjosime mėgautis svajonėmis. Kovingi, neparklupdyti ir neįkalinti kaip tie, kurie svajonės išsipildymo akimirką suprato, kad tai tik dar vienas gyvenimo įvykis greit virsiantis lėkštu pasigyrimu prieš žmones.

Taip mąsčiau iki svajonei mane pasivejant, o dabar, daugybę kartų per dieną, dėkoju savo ištikimam angelui sargui, kuris net mano atveju laikėsi vieningos angelų taisyklės – neleisti jo saugomajam savęs pražudyti. Juk tai vienintelis dalykas, kurį mokėjau be didelių pastangų  – palengva, nepastebimai, be gilesnių įžvalgų ir pačiais lėkščiausiais būdais.

Kai  pirmą kartą susidūriau su įsikūnijusia svajone mačiau tik jos akis. Kokios gražios buvo tos akys! Ir svajonių moteris turėjo atsakymą kodėl jos tokios. Dėl astigmatizmo sakė, dėl trumparegystės tęsė, ir todėl, kad į viską žiūriu iškreiptai ir labai retai būnu adekvati. Taip ji mėgino mane atstumti ir išgąsdinti, nes pati bijojo. Dar nuo tada, kai tris dienas gyveno spintoj. Ir tik laukė kol jos pasiges nors vienas iš tėvų. Kai po trijų parų pasigedo – iš spintos išlindo, bet nuo tada pasikeitė ir žvilgsnis.

O kai radau ją aš, ji vis tiek norėjo to paties. Kad ją rastų ir rastų. Jau nebe tėvai, o vyrai. Dėl moters akių, žibėjusių lyg žibintai nakties takui ji matėsi puikiai. Tad, kai susitikome mes, rastosios poreikis buvo išsipildęs dešimtis kartų.  Vienišesnis, nei būdamas su ja nesu jautęsis. Nelaimingesnis taip pat. Ir negalėjau jaustis kitaip, kai toji vienintelė, lyg sprūstanti iš rankų slidi lydekaitė palikdavo po savęs neviltim drėkstančias rankas. Atsimenu kaip ant kiemo suoliuko sėdinčios, siemkes gliaudančios ir ją stebinčios lenkų bobutės šaukė: „ Kekšė“. Kekšė – juodu ant balto mirgėjo Amžinosios Tiesos, nuo kurių niekas nepabėgs. Kekšė – sustūgdavo jos viduje besikankinanti mergiščia niekaip neišsivaduojanti iš nuoskaudos, kad jos kažkada neieškojo net mama. Ir ne tik neieškojo, dar pati ją taip ir praminė, tarytum, užkeikė.

Tuomet, dar vienuolikmetė, ji sėdėjo ant violetine marška puoštos miegamojo lovos. Iš katekizmo byrėjo džiovintų dobilėlių lapai ir poterių žodžiai niekaip nepasiekiantys atminties. Praeiviai lauke čiaudėjo nuo pasklidusių ore gegužės žiedadulkių ir apžlibę nuo saulės spangiai yrėsi gatve. Mergaitei norėjosi į lauką. Tėve mūsų Sveika Marija Tėve mūsų Sveika, kartojant žodžius veržėsi pyktis dėl nesugebėjimo įsiminti nė vienos maldos, o mažuose kumšteliuose vos laikėsi suspaustas riksmas. Tačiau kai jis prasiveržė, mergaitė geriau už bent tokius poterius  išbėrė: „ Nenoriu, nenoriu,  nenoriu“. Mama puolė čaižyti diržu. Nors vaiko paikystėms  išdulkėti kartais prireikia vien nublukusio odinio dirželio kvapo. Tačiau mama tęsė: „Ką, panižo? Kurva. Kekšė. “ Garsiai ir aistringai lyg burliokų šamanas apsvaigęs nuo haliucinogeninių grybų ir asmenybės susidvejinimo. Vanojo ir keikė, keikė ir vanojo ir nustojo tik tada, kai tai įsigalėjo. Kažkur ten, dvasiniame mums nematomame lygmenyje, pagiežingose įtakos sferose.

Kai susitikome atrodžiau sau geras, ramus, niekuo nenusikaltęs vyras, kuriam labai patiko žaisliniai malūnsparniai. Aš juos kolekcionavau. Plastmasinius ir pigius, valdomus elektros bangų ir dulkančius kambariuose ant palangių, paties sukonstruotus ir  priimtus kaip brangias širdžiai dovanas, popierinius ir medinius, net pieštus ir kruopščiai sudėtus iš degtukų. Tačiau turėjau ir tokių, kuriuos skraidindavau ir tai darydamas pradžiugdavau lyg penkiametis berniukas. Vienus nupūsdavo vėjas ir jų niekada nerasdavau, kiti sugesdavo vos pakilę į orą, vieną – juodai žalią –sulaužė ji. Ėjo apsimuturiavusi gėlėta čigoniška skara, susimetusi į kuprą žvelgė sau po kojom ir, tarytum, persekiojama vis atsigręždavo pažiūrėti ar nėra sekama. Kaip dabar atsimenu, kad oras kvepėjo pačirškintais spirgais ir bulvių koše ir mane traukte patraukė sugrįžti į jaukų namų paprastumą.

Suskubau mygtuko paspaudimu iškviesti savo žaislą, ir nė nepastebėjau kaip iš kažkur išnirusi žmogysta skubinasi užlipti tiesiai ant mano žaliasparnio, mano ūžiančio ir ore pulsuojančio dienų gaivalo. Puoliau mostaguoti rankomis ir iš pradžių tyliai, o paskui garsiai ir šiurkščiai reikalauti atsargumo. „ Atsargiau, panele, – šaukiau, – žiūrėkit sau po kojom“. Tačiau panelė nesužiūro po kojom, nežvilgterėjo ji  ir į mane. Mynė tiesiai ant ką tik nutūpusio skraiduolio, išgirdau kaip po jos batais it užšalusios upės ledas lūžta sparnas, paskui kitas. Lyg aidą išgirdau savo duslų atodūsį ir jos švelnų išgąstingą „ak“. Bežodį, ore vibruojantį „ak“, nužengusį tiesiai iš jos akių. Stipraus svilinančio lyg įsikūnijusi aistra ir tuo pačiu dar visiškai nepažįstančio lyg kūdikis pasaulio žvilgsnio. „Ak“ ištarė žvilgsnis, „atsiprašau“ atkartojo lūpos. „“Nieko tokio, tai aš atsiprašau, kad jus išgąsdinau“, - išgirdau save. Dar šiek tiek pamindžikavom vienas priešais kitą apsikeitę mandagiomis ir nepriešiškomis šypsenomis, ji lyg ir mėgino trauktis atatupsta, tačiau tą viską nulėmusią akimirką aš, kvailys, pasiūliau papietauti. Ir ji sutiko.

Jau po kelių dienų supratau, kad noras būti su ja stipresnis už kitus pilnatvės šaltinius, maniau, kad nėra kito tokio stiprybę ir pasitenkinimą teikiančio gėrio kaip ji. Nors pati iš savęs ji nebuvo gėris, toli gražu. Chaotiška ir egocentriška, nepastovi ir liguistai linkusi susižavėti vyrais, vaikščiojantis sopulys tiems, kurie prisileisdavo  ją arčiau, nei reikalavo padorumas. O paržengusių padorumo ribas buvo ne tiek ir mažai.

Ji atviravo, jog baiminasi, kad po truputį nuo jos visi nusigręš, nusuks apsunkusias nuo pervargimo ir nerimo nugaras, nenorės nė pažiūrėti į tą, kuri išduoda. Kartą ji papasakojo, kaip jai iš būdraujančių ir brėkštančių  sapno horizontų išniro Jėzus ir tarė: „Mano gailestingumas vis dar su tavimi“. Tas „vis dar“ leido jai suprasti, kad greit ji taps apleista net Dievo. Taip jai įrodinėjo žmonės ir nebuvo nė vieno, kuris įrodytų kitaip. Tad ji sunerimo ir pamėgino susigriebti. Patikėjusi mano jausmų tyrumu atsikraustė į bendrą būstą.

Iš pat pradžių aš gyvenau ir leidau gyventi jai. Jei į mūsų bendrą dieną prasiverždavo koks menkas nepasitenkinimas, man užtekdavo jį numalšinti vien pažiūrėjus į jos žvilgsnį. Kartais gąsdinantį, visada geidžiantį, bet dažniausiai sakantį, kad ji vis mažiau pasitikinti savo laisve ir nieko, nič nieko nesuprantanti apie šį pasaulį. Tačiau ilgainiui lyg erzinantis musės zyzimas ėmė trukdyti jos mėginimas pateisinti savo gyvenimo būdą. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad ji nėra nei graži, nei žavinga, o jos šeimininkavimo įgūdžiai prilygsta mažos mergaitės atsainiam terkšt perkšt.

Ir vieną dieną neradau joje nieko kas galėtų mane sulaikyti nuo paties beprotiškiausio sprendimo – išvyti ją lauk. Priekaištais, bumbėjimu, akivaizdaus nepasitenkinimo demonstravimu, šaltu atstūmimu, neviltį keliančiu abejingumu. Visais įmanomais būdais stengiausi jai įrodyti, kad mano namuose jai ne vieta. Ji mėgino priešintis. Tapo lipšni ir per daug dėmesinga, dovanojo malūnsparnius, gamino prėską maistą ir visada buvo pasiruošusi nudžiuginti pasibjaurėjimą keliančiais slėpiniais. Tik ir tegalėjau įsivaizduoti kaip į ją įžygiavo visa Čingishano kariuomenė, daugybė plėšrių ir žiaurių vyrų, gebančių tik vogti ir naikinti.

Vietoj to, kad permąstyčiau susidariusios situacijos ypatumus, atsekčiau akivaizdų ryšį tarp veiksmo ir atoveiksmio, kad galų gale įsidėmėčiau – ką žmogus sėja, tą ir pjaus, aš ryžtingai nusispjoviau kažkur sau po kojomis ir kiek nervingai mostaguodamas rankomis išprašiau ją išeiti iš mano namų ir, žinoma – gyvenimo.

Tik išvaręs nuvylusią svajonių moterį, pradėjau pastebėti, kad vis dažniau susižavėjęs žvelgiu į kitas dailias, lyg pavasario lytys upelėje plaukiančias moteris. Geidžiu jų, gražuolių, atrodančių lyg neperprantamos miško fėjos ir žaižaruojančių paslaptimi kaip kitų pasaulių hologramos. Trokštu turėti, čiupti, grybščioti, lyžtelt jų kaklo slankstelius ir liaunus liemenis. Akiplėšiškai noriu jas nurenginėti, pargriauti patvoriuose ir apšnerkštuose miesto užkampiuose.

Lyg laumžirgiai palikę vasarą iš mano atminties išskrido malūnsparniai ir dingo penkių metų berniuko džiaugsmas juos skraidinti. Įkyrios mintys tarsi lietaus dulksna švelniai kuteno paširdžius, kol vieną dieną ryžausi.

Jei trumpai – po paties pirmo karto su atsitiktine moterimi mano gyvenime neliko vietos niekam kitam. Betiksliai geiduliai aptemdė protą, įkinkė lyg kuliamą jautį ir vedė jiems pageidautina vaga – norėjau vis daugiau, dažniau ir nuolat likdavau nepasisotinęs.  Štai tuomet prasidėjo tikroji griūtis. Ir tik iš jos atneštų tamsumų išniręs ištikimasis sargas pačiupęs mane už plinkančios galvos, leido gyventi toliau. Gal tik jo dėka supratau, kad akmenys, kuriuos sąžiningai mėčiau į ištvirkėlės pusę, sugrįžta ir dunktelna man po kojomis. Ir čia geriausiu atveju. Kartais jie atšvilpia ir praskelia smilkinį, kartais – taip skausmingai trinktelna į krūtinę, kad vos beatgaunu kvapą. Neteiskirnebūsiteisiamas neteiskirnebūsiteisiamas – kažkur girdėti žodžiai, kuriais anksčiau negebėjau pasitikėti, dabar ne tik šmėkščiojo, bet ir ryžtingai brovėsi į mintis. Vis dažniau ir aiškiau jie leido  suprasti, kad asmeninės griūtys prasideda tada, kai įžūliai sudalyvaujam nuteisiant kitus. Ir dažniausiai už tai ko nesuprantame. Už tai kas ne mūsų.

Ilgėjausi savo mažosios ištvirkėlės. Ji nebeatrodė bloga. Dabar mačiau ją kaip kažkada paklaidintą mažą, išgąsdintą ir nemylėtą mergaitę.  Tokią, kuri nuolat stovėdavo kryžkelėje, tokią, kuri vijosi ir vijosi, o besivydama, kaip niekas kitas sugebėdavo paklysti.

Dar ir dabar ji kažkur tebeklaidžioja. Gal beliko kaip išskuobtas ir pamėkliškas piktųjų dvasių šėlsmui papuoštas moliūgas su viduje rusenančiomis žvakelių šviesomis kadaise degusiose akyse. Gal bastosi po pasaulį vis dar paklydusi ir klaidindama kitus. Ką gali žinoti. O gal tapo garbinga Trinidado ir Tobago gyventoja ir dėl savanoriško indėlio į nuskriaustų moterų gyvenimą buvo apdovanota garbingos pilietės vardu. Nežinau kur ji. Ar betiksliame širdies mauduly ir jau nieko seniai neklausinėjanti, ar lygiai taip pat kaip aš paliesta ištikimojo sargo, kuris neleidžia mums savęs pražudyti. Nes tai vienintelis dalykas, kurį mes mokame padaryti be didelių pastangų  – palengva, nepastebimai, be gilesnių įžvalgų ir pačiais lėkščiausiais būdais.
2019-08-19 08:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-02 14:43
Svoloč
Neradau keiksmažodžių, tai tas truputį nuvylė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-25 09:51
Upė Piliakalnytė
Vat patinka, kai taip parašo, jog ne vargsti su tekstu, o mėgaujiesi. Tokiu stiliumi ir knygą skaityčiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-19 22:57
Nuar
Gražu ir labai vaizdinga. Buvo įdomu skaityti. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-19 09:14
ČakoPelėda
Labai stipru. Dėkui, kad daliniesi.

Keista, pati neseniai parašiau kūrinuką ta tema. Tik pas mane kur kas daugiau demono, kiek mažiau dievo, ir dar vis trūksta galutinio surišimo pabaigoje... O tau visad pavyksta surišt :)

Ai, man tik įžanga gal taisytina, tokia lyg daugiau tinkama esė. Bet pastebėjau, kad pati mėgsti tokias.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-19 08:43
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą