Pakilimai ir nuopuoliai

Idėjos yra tarsi muzika tol, kol jos virsta žodžiais. Tačiau paklausęs žodžių niekada iki galo nesuprasi, ką ta idėja norima pasakyti, kol nepaklausysi melodinių garsų. Taip man nutiko beveik visais atvejais, kuomet kildavo idėja atsiverti per pokalbį kartu su kitu žmogumi. Jam nepavykus, aš grįždavau namo, ir visai netyčiom pasirinkdavau būtent tą dainą, kuri visapusiškai atitikdavo nevykusią situaciją. Tada sėdėdavau ant fotelio sukniubęs, jausdamas tuštumą, bet tuo pačiu ir nesibaigiančią kaltę, be jokio gailesčio sau.
Galbūt aš per daug gilindavausi į tai, ką kitas žmogus nori pasakyti, o šiam pakankamai neatviraujant – tekdavo nusivilti, kad aš, būdamas pilnai atsivėręs savo vidumi, likdavau tarsi nuogas prieš jį, ir, aišku, nieko nepešęs.
Kitais atvejais likdavau nuogas tikrąja to žodžio prasme: pasišnekėjęs ir negavęs jokio grįžtamojo ryšio, galiausiai pasirinkdavau žvėrišką pasimylėjimą. Turbūt pasirinkimas įvykdavo iš to užslėpto ir užsilikusio pykčio, amžino įsitikinimo, a. k. a „manęs niekas nesupranta ir nepriima“.
Po ilgai besitęsiančio beviltiško sielvarto ir savaitės nemigos bei tuzino išmestų cigarečių pakelių, aš nulipau nuo palangės, priėjau prie veidrodžio ir ryžtingai tariau sau: kada nors Tu būsi laimingas ir pajusi pilnatvę.
Kitą dieną teko išgirsti savo ilgalaikio autoriteto interviu, po kurio man atsimerkė akys. Pasirodo, nemiga čia niekuo dėta – aš visą laiką miegojau, tačiau tai dariau savo viduje.
Kartais užtenka ne tik tarti sau lemtingus žodžius ar mėginti save įtikinėti tuo, kas vargu, kad įvyks. Kartais tereikia sulaukti Likimo rankos, kurią paėmus, atsiveria ne tik akys. Atsiveria buka arba per daug inteligentiška smegeninė. Ne apatinė, aišku.
***
Sukauptas pasiryžimas pakeisti savo gyvenimo įsisenėjusius įpročius po truputį žlugo. „Praėjo vieneri metai nuo interviu, suteikusio man šitokią galią“, – pagalvojau. Sunkiais žingsniais prisliūkinau prie veidrodžio. Regėjau nusižliumbusį, juodais paakiais išakėtą veidą. Nebeatpažinau savęs. Išgėriau dar porą stiklinių vandens; pasiėmęs cigaretę, lėtai ėjau link palangės.
Už manęs esantis veidrodis – mano debiliški įsitikinimai ir norai – simboliškai krito į šipulius. „Jokia Likimo ranka neegzistavo ir neegzistuos, jei savyje nesinešiosiu tikėjimo“, – pagalvojau.
Po ilgai besitęsiančios euforijos, besaikio alkoholio vartojimo ir sekso iki paryčių, aš užlipau ant palangės, atsidariau langą. Nieko sau nebeištariau, tik žiopsojau į niekur, giliai traukdamas dūmą.